Kalbos apie nacionalinį susitarimą sklinda „idealiu metu“ – kovai po kilimu įkaitus iki virimo. Arūnas Valinskas nuverstas ir užmirštas. Politinis elitas dar kartą „apsivalė“. Gėrio ir blogio kova (visai ne pasibjaurėtina gaujų kova dėl valdžios) laimėta, Seimas turi naują patyrusį ir galingą autoriteto keltuvą – Ireną Degutienę.
Viskas dar ir politiškai korektiška, atitinka postmodernias europietiškas madas: moterų rankose – du aukščiausi politiniai postai iš trijų, tuščia šalies piniginė ir eilinių negalinti pasamdyti kariuomenė, sauganti Afganistane strateginį ąžuoliukų parką. Kodėl gi ne? Pasak anekdoto, laukiniai vyrai irgi mokėdavo būti galantiški, kai į meškos olą pirmiausia praleisdavo damą.
Entuziastai, kurie viską mato šviesiose spalvose, naująjį politikos sezoną turėtų pasitikti kupini įkvėpimo ir gerų nuojautų. Kai kas gal net lauks naujos muilo burbulų dozės, vadinamos nacionaliniu susitarimu. Tokiu pat gražiu ir spalvotu, kaip tas, kuris kažkada žadėjo du procentus bendrojo vidaus produkto krašto apsaugai. Jų niekas nedavė net tada, kada jokios ūkio krizės nekėlė migreninių galvos skausmų valstybės buhalteriams.
Norisi ir duria
Tuo pat metu politinėje scenoje – naujas spektaklis. Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybė priversta kurti scenarijus ir režisūrą gan įmantriai.
Naujoji Seimo pirmininkė, du kartus per savaitę keičianti ir modifikuojanti nuomonę dėl bendradarbiavimo su Darbo partija (DP) galimybių, gali tokiomis aplinkybėmis veidrodyje pamatyti ir Gediminą Kiriklą, kuris savo pozicijas ir aiškinimus kaitaliodavo dažniau negu žiniasklaida spėdavo jas cituoti. DP konservatoriams reikalinga, ar bent ja siekiama pasinaudoti, kad stabilizuotųsi ties pavojinga riba atsidūrusi koalicija ir apmažėtų „Vienos Lietuvos“ frakcijos apetitai.
DP paramos prašyti ir jos neatsisakant nuo „darbiečių“ atsiriboti verčia visokie įkyrūs komentatoriai, kaip Kęstutis Girnius, primenantys, kad Maskvoje prieglobsčio ieškojusio, politiniu kaliniu apsiskelbusio veikėjo partija nuo savo vado neatsiribojo.
Liūdna yra ir kita patirtis, kada pati TS (tada dar ne LKD) ramstė G. Kirkilo vyriausybę ir turėjo susirišti rankas daugelyje sričių. Tai gadina kraują labiau, nei rusiško kapitalo prisisiurbusi kai kuri žiniasklaida, kuri visada oficialiai kovojo su rusais. Tiesa, darė tai, paremdama rusiškų dujų tarpininkų interesus. Dabar ši žiniasklaidos ir oligarchų grupė kaip niekad ugningai plaka konservatorius už nepakankamai rėksmingą rusofobiją.
Kare kaip kare
Mūšio lauke pasitaiko ir atsitiktinių prisilplakėlių. Tokia jau karų realybė – paskui tikras armijas velkasi plėšikai, marodieriai ir visokios atmatos. Jos kartais padaro daugiau žalos taikiems gyventojams, nei tikri kariai. Kartais jas išnaudoja viena ar kelios kariaujančios pusės.
Dviejų valdžios sukurtų ir valdžios užduotis vykdančių kontorų - Nacionalinio transliuotojo ir Vilniaus televizijos bokšto valdytojai susipjovė kaip hienos. Dėl pinigų, kurie priklauso ne jiems , ir dėl savo braškančių kėdžių.
Konservatoriams reikia darbe ir po darbo nuvargusio LRT vadovo galvos būtent dabar. Vardan švento tikslo į sąjungininkus tinka ir transliuotojui skirtais biudžeto pinigais abejotinos vertės projektus finansuoti norintys ponai iš LRTC. Dabar svarbu gauti trokštamos mėsos ir kraujo. Ideali aplinka nacionaliniam susitarimui.
