Rasa Čepaitienė (radijo paskaita)
Dauguma senųjų miestų tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje istoriškai dažniausiai buvo daugiataučiai, daugiakonfesiai ir daugiakultūriai. Tačiau kuriantis nacionalinėms valstybėms pasireiškė tendencija juos paversti dominuojančios „titulinės“ tautos reprezentantais, o sostines – tautos simboliniais centrais.
Naujaisiais laikais Europos miestuose praeities liekanos buvo daugiausia atrenkamos, saugomos ir įprasminamos siekiant iliustruoti „didįjį tautinį pasakojimą“, palaikantį nacionalinį tapatumą ir įteisinantį nacionalinės valstybės hegemoniją tam tikroje teritorijoje. Tam pasitarnavo ir „atminties politika“, siekusi įamžinti tautai svarbius asmenis, įvykius bei institucijas. XIX–XX a. I-oje pusėje Europoje įsivyravusi nacionalizmo ideologija labiau siekė atskirti ir erdviškai, kontekstualiai bei diskursyviai atriboti skirtingų sociokultūrinių grupių paveldą, iškeldama dominuojančios tautos indėlį į konkrečios šalies kultūrą. Tačiau tuo pat metu vyko ir įvairius konkrečius pavidalus įgaunanti politiškai ar kultūriškai subordinuotų grupių kova už teisę išryškinti ir saugoti būtent joms reikšmingų istorinių asmenybių atmintį ir vietas, taip kuriant alternatyvas oficialiajai „atminties politikai“.
Vilnius nuo XIX a. pabaigos iki šiol atspindi komplikuotą šių pastangų istoriją. Jo iki dabar išliekančios etnokultūrinio „savinimosi“ bei „tautinės priklausomybės“ problemos leidžia šį miestą laikyti bene ryškiausia Lietuvos „atminties politikos“ tendencijų kaitos arena (į Vilnių šiuo atžvilgiu panašėtų nebent Klaipėda).
Lietuvos respublikos sostinės Vilniaus viešųjų erdvių ideologinį dekodavimą būtina pradėti nuo paties miesto vaizdinio topografinių mastelių išskyrimo. O tai, kaip matysime, komplikuoja jo suvokimo ir interpretacijos darbą, sukurdamas daugiasluoksniškumo, savotišką „matrioškos efektą“. Visų pirma būtina paminėti lokalų miesto lygmenį (miestas per se, t.y. miesto istorijai svarbūs įvykiai, asmenybės, reiškiniai, institucijos), kurį dažnai uždengia kiti lygmenys. Antra, ir iki šiol bene ryškiausiai matoma plotmė – nacionalinė. Tiesa, Vilniaus atveju šis matmuo naujaisiais laikais tampa ryškus tik po 1945 m., nes tik nuo tada prasideda Vilniaus politinio, kultūrinio ir kalbinio atlietuvinimo procesas ir mieste ima vyrauti lietuviškojo nacionalinio naratyvo įtvirtinimo pastangos, nors, kaip žinome, ir iki tol Vilniaus vaizdinys lietuvių istorinėje vaizduotėje užėmė itin reikšmingą vietą. Dėl specifinių Vilniaus krašto istorijos aplinkybių šį procesą galime laikyti vėluojančiu, nes tarpukariu laikinoji sostinė buvo Kaunas. Nors šiandien Vilnius suvokiamas kaip lietuviškosios tautinės valstybės sostinė, tačiau Vilnių „savu“ laikė ir tebelaiko ir daugelis kitų tautų – lenkai, žydai, baltarusiai, rusai, totoriai ir t. t., o tai atskirais istoriniais laikotarpiais itin komplikuodavo vienareikšmio jo „perskaitymo“ ir „pasisavinimo“ pastangas. Tai rodo ir šių tautinių grupių iki šiol vartojami skirtingi miesto pavadinimai – Wiłno, Вiльня, Vilné... Ši problema siejasi ir su regioniniu miesto suvokimu. Į Vilnių galima žiūrėti tiek etnografiškai, kaip į Lietuvos valstybės ribose esančio konkretaus regiono (Vilnijos, Dzūkijos(?)) centrą, tiek istoriškai, kaip į dabartinės LR teritorines ribas toli peržengusios senosios valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį centrą, akcentuojant jame sukaupto paveldo daugiakultūrį matmenį. O atgavus nepriklausomybę ir ypač įstojus į Europos sąjungą galima apie Vilnių kalbėti ir kontinentinėje perspektyvoje – kaip apie savitą, tačiau tuo pačiu ir būdingą Vidurio ir Rytų Europos miestą. Galiausiai, po 1994 m., kuomet Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO „Pasaulio paveldo sąrašą“, ryškėja jo ne tik kaip regioninės, bet ir kaip pasaulinės reikšmės miesto matmuo. Visi šie lygmenys dažnai būna persipynę, tad kai kurie iš jų gali tarpusavyje disonuoti, komplikuodami vienareikšmį ir nuoseklų Vilniaus istorijos ir jo kultūros paveldo suvokimą. Todėl dažnu atveju viešosiose miesto erdvėse sukaupti ar naujai kuriami kolektyvinės atminties ženklai ir tampa šio komplikuotumo ir netolydumo iliustracija.
Vilniaus kaip sostinės ir regiono centro reikšmė ėmė mažėti jau po Liublino unijos, suvienijusios Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę Abiejų Tautų Respubliką ir jos sostinę perkėlus į Varšuvą. Tačiau tik prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos imperijos naujoji valdžia ėmė kryptingai dėti pastangas buvusio valstybingumo ir politinio tapatumo naikinimui bei naujojo – imperijos rusifikuoto provincijos miesto – įvaizdžio įtvirtinimui. Tad senąją Lietuvos praeitį primenantys atminties ženklai šiomis aplinkybėmis mieste galėjo būti išsaugoti ar naujai kuriami tik „pogrindžio“ sąlygomis, dažniausiai bažnyčių interjeruose ir kapinėse. Tuo metu buvo pabandyta simboliškai užkoduoti tiek jo, o tuo pačiu ir visos Lietuvos geopolitinės orientacijos posūkį. Tokią „civilizacinę ašį“ iki šiol įkūnija XIX–XX a. sandūroje suformuota pagrindinė miesto gyvybinė arterija – Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas, kurio vienas galas atsirėmė į katalikišką Katedrą, o kitas (vizualiai) – į naujai suformuotą miestovaizdžio dominantę – už Žvėryno tilto pastatytą Šv. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvę.
Lenkmečiu Vilnius tebuvo vienas iš daugelio vaivadijų centrų. Kaip vieną ryškiausių to meto „atminties politikos“ akcijų, kurios reikšmė vietiniams lenkams ir turistams iš Lenkijos nemažėja iki šiol, būtina paminėti 1935 m. maršalo J. Pilsudskio širdies ir jo motinos kapo memorialą Rasų kapinėse. Tuo metu mieste buvo pastatyti ir iki mūsų dienų išliko du šiuo metu seniausi Vilniaus viešieji monumentai – paminklas kultūros mecenatui Jozefui Montvilai Trakų g. ir Stanislovo Moniuškos biustas Šv. Kotrynos bažnyčios skvere.
Sovietmečiu, nepaisant totalitariniams režimams tipiškų pastangų maksimaliai užvaldyti viešąsias erdves ir kurti vienprasmius bei lengvai perskaitomus ideologinius pranešimus, Vilniuje būta ne tik sovietizacijos, bet ir lituanizacijos pastangų. Nors „didysis tautinis pasakojimas“ tuo metu buvo perdirbtas, pritaikytas ir integruotas į sovietinį metanaratyvą, tačiau jame liko vietos ir lietuviškumo ženklams. Tai galiausiai davė reikšmingų rezultatų – miestas buvo atlietuvintas ne tik demografiškai, bet ir simboliškai.
Atgavus nepriklausomybę ir žlugus didžiajam marksistiniam pasakojimui atgimė siekis atkurti Vilniaus kaip nepriklausomos europinės valstybės sostinės įvaizdį. Tuo metu iš viešosios erdvės buvo skubiai eliminuojami ankstesnio režimo simboliai bei ženklai – nusirito ideologinių paminklų nukėlimo ir gatvėvardžių keitimo banga. Šis procesas, kaip žinome, buvo intensyvus ir kitose komunistinio palikimo nusprendusiose atsikratyti Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tačiau viešosios erdvės desovietizacijos pastangos Vilniuje nepraėjo sklandžiai ir be kliūčių – daugiausiai diskusijų ir emocijų sukėlė ir tebekelia Žaliojo tilto socrealistinės skulptūros, ypač „Karių išvaduotojų“ grupė. Neišspręstą santykio su sovietmečio palikimu klausimą Vilniaus mieste iliustruoja ir kai kurie likę kolektyvinės atminties ženklintojai – atminimo lentos ir ypač paminklai aktyviai sovietinėje okupacijoje dalyvavusiems veikėjams – rašytojams Salomėjai Nėriai, Liudui Girai, Petrui Cvirkai ir kt.
Pastebėtina, kad, pašalinus sovietinius paminklus ir kitus ideologinius simbolius, ne viena Vilniaus miesto viešoji erdvė taip ir liko iki šiol niekuo nauju neužpildyta, todėl dažna jų yra apleista ar net nuniokojama. Galima paminėti tokias tuščias erdves kaip Lukiškių aikštė, skveras Pylimo gatvėje, iš kur į Grūto parką buvo perkelta „Partizanų ir pogrindininkų“ skulptūrinė grupė ir t.t.
Kaip matėme, tautinės priklausomybės požiūriu Vilnius turi komplikuotą istoriją. Ypač naujaisiais laikais jis buvo tapęs daugelio tautų ir valstybių ginčų objektu, o čia sukauptų paveldo vertybių etninė „priklausomybė“ iki šiol bandoma kvestionuoti. Galbūt todėl atgavus nepriklausomybę Vilniaus vizualinio pavidalo kūrimo strategijose iki šiol aiškiai išsiskiria lietuvių nacionalinio tapatumo ženklų išryškinimo ar pabrėžimo bandymai. Tautinio tapatumo ženklų koncentracija ypač akivaizdi pačioje miesto širdyje – Žemutinės ir Aukštutinės pilių teritorijoje ir Gedimino prospekte, kurio reprezentacinėse aikštėse jau beveik baigiama suformuoti esminių tautinio lietuvių naratyvo siužetų grandinė. Akivaizdi Vilniaus centro lituanizacijos strategija ne tik atspindi tam tikrą sąmoningą politinę programą, bet ir tradicinės lietuviškosios istoriografijos gajumą. Tarpukario istorikams keltas uždavinys „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ verčia ir toliau „gabalais kapoti“ Lietuvos istoriją, ieškant ir išskiriant „išimtinai lietuviškais“ laikomus laikotarpius: LDK iki Žygimanto Augusto – „paskutinio lietuvio“ Abiejų tautų respublikos soste – mirties (Žemutinės ir Aukštutinės pilių teritorija ir prieigos su paminklais karaliui Mindaugui ir kunigaikščiui Gediminui); tautinio atgimimo epochą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (Vinco Kudirkos aikštė su paminklu Lietuvos himnui ir jo autoriui); kovas dėl valstybingumo atgavimo (Lukiškių aikštė ir prieigos su aiškiai išreikštais ir ateityje numatytais 1863 m. sukilimo ir ypač antisovietinės rezistencijos ženklais) ir galiausiai šio vizualinio pasakojimo apogėjų – valstybingumo atgavimo simbolius Nepriklausomybės aikštėje (Seimo rūmai ir 1990–1991 m. barikadų liekanos).
Taigi šalia LDK kaip Lietuvos valstybingumo ištakų, miesto įkūrimo ir klestėjimo, tautinio atgimimo epochos bei herojiško antisovietinio pasipriešinimo pokariu (paminėtinas ir Tuskulėnų rimties parkas su kolumbariumu) išryškinimo įvairiose miesto vietose pastebimas dar vienas dėmuo – dabartinės valstybės kūrimo ištakos. Tai Sausio 13–osios tragedijos, tebegyvos daugelio atmintyje, vizualus pabrėžimas miestovaizdyje (paminklai prie TV bokšto, LRT, memorialas Antakalnio kapinėse, Karoliniškių mikrorajono gatvėvardžiai ir t.t.) Visi šie pavyzdžiai rodytų, kad pagrindiniai pastarųjų dvidešimties metų „atminties politikos“ Vilniuje žingsniai, ypač įkūnyti „naujųjų simbolių mazgų“ pavidalu, yra kone be išimties lietuviški etnolingvistine, o ne pilietine prasme.
Kalbėdami apie daugiakultūrių miestų interpretacijos strategijas paveldosaugos specialistai siūlo keletą priemonių, kurias, be abejonės, kiek koreguoja konkretaus istorinio miesto specifika. Tai įtraukiančioji strategija arba „inkliuzija“, kuomet bandoma suderinti įvairių etninių bei socialinių grupių interesus paveldui. Be to, šiuo atveju, suvokiant poreikį eksploatuoti plačiausią galimą paveldo išteklių bazę, siekiama pritraukti kuo didesnius turizmo srautus. Dar viena strategija – lokalizacija – skirtingų paveldo išteklių, esančių topografiškai atskirtose vietose, plėtojimas ar nebylus pripažinimas. Ši prieiga būna efektyvi vietovėse, kur tam tikri lokaliniai skirtumai jau yra pripažįstami kaip skirtingo, savito paveldo dalis, pavyzdžiui, istoriniai žydų kvartalai.
Vilniaus mieste vėlyvuoju sovietmečiu ir per pastarąjį dvidešimtmetį irgi galima pastebėti šių strategijų taikymo pėdsakus. Tai visų pirma kultūros veikėjų, kurių tautinė priklausomybė tarsi „nueina į antrą planą“, arba kuriais linkę dalintis keletas tautų, įamžinimas (paminklai Adomui Mickevičiui, Frankui Zappai, Romainui Gary, Daktaro Aiskaudos prototipui Tsemakhui Shabadui ir kt.). Tokie „visiems priklausantys“ kultūros veikėjai lietuvių dominuojamame Vilniaus gatvėvardžių, atminimo lentų ir paminklų sąraše užima gana nemenką grupę. Kita vertus, kai kurios etnokultūrinės vilniečių bendrijos, pavyzdžiui, lenkai, rusai, ukrainiečiai, dažnai su kaimyninių šalių ambasadų pagalba gana aktyviai bando daryti įtaką nūdienei miesto „atminties politiką“, prašydamos Vilniaus miesto savivaldybę palaikyti joms svarbių asmenybių bei įvykių įamžinimo sumanymus.
Tad šiandienos Vilniaus miesto viešosiose erdvėse galime matyti įkūnytas tiek moderniojo lietuvių nacionalizmo, tiek ir multikultūrines vertybes. Kartais jos persipina. Prisiminkime karaliaus Mindaugo figūros aktualizavimą ir su tuo susijusius jo vardo įprasminimo darbus Vilniuje 2003 m., rengiantis stoti į Europos Sąjungą, kuomet buvo ypač pabrėžiamas katalikišką krikštą 1251 m. priėmusio ir 1253 m. karaliumi tapusio didžiojo kunigaikščio, kaip pirmojo Lietuvos eurointegratoriaus, vaidmuo. Vis dėlto, nors iš esmės tradicinės atminties politikos priemonės – muziejų ekspozicijos, memorialinės lentos, paminklai, gatvėvardžiai ir kt. tęsia dar sovietmečiu pradėtą daugiakultūrinės Vilniaus praeities įamžinimo politiką, tačiau tai daroma daugiausia dėl tuo suinteresuotų vietinių kultūrinių bendrijų ar užsienio šalių ambasadų spaudimo, kurios siekia, kad istoriniame miestovaizdyje atsirastų ir jų kolektyvinės „atminties vietos“, asmenybės bei ženklai. Tačiau apie kryptingą, kūrybišką, ir nuoseklų daugiakultūrio Vilniaus paveldo išteklių panaudos strategavimą kol kas dar anksti kalbėti.
Paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“.
