Amerikiečių politikas Judžinas Makartis yra sakęs, kad rinkiminės kampanijos metu pavojinga kalbėti apie tai, ką rinkėjai gali prisiminti. Lietuvos politikoje, atrodo, veikia priešingi dėsniai. Rinkėjams net specialiai primenama jiems padaryta žala ir iš to neteisingus veiksmus padarę politikai pasirodo net gauna politinių dividendų, tai yra balsų. Ir net pakankamai daug.
Pradžią tam padarė buvęs premjeras Gediminas Vagnorius Vyriausybės vardu garantavęs žmonėms, kad dėl indėlių jie gali būti ramūs. Tokios garantijos piliečiams brangiai kainavo. Indėliai buvo prarasti. Tačiau jau po kelerių metų tas pats G.Vagnorius laimėjo rinkimus, pažadėjęs žmonėms grąžinti prarastas santaupas. Aišku ne iš savo asmeninės ar konservatorių partinės kišenės.
Praėjo dar keleri metai ir naujasis konservatorių premjeras Rolandas Paksas atliko panašų politinį triuką. Jis, ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, finansų ministras Jonas Lionginas per kelis mėnesius, konservatoriams vykdant „Mažeikių naftos“ privatizaciją, stipriai padidino valstybei nepalankius įsipareigojimus amerikiečių kompanijai „Williams“. Vengdama atsakomybės, ši prisidirbusi trijulė pasitraukė iš postų. Pasitraukė taip, kad už padarytą žalą valstybei gavo politinių dividendų. Net iki šiol „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ kompanijai istoriją R.Paksas naudoja rinkėjų balsams rinkti.
Priminti pensininkams savo sprendimu jiems padarytus nuostolius ir iš to svarbiausia uždirbti politinės naudos dabar puolėsi Vilija Blinkevičiūtė. Antruoju R.Pakso premjeravimo laikotarpiu ji, vadovaudama Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, iš dirbančiųjų pensininkų atėmė didžiąją dalį jų pensijos. Dabar gi V.Blinkevičiūtė, užimdama tą patį postą Vyriausybėje, giriasi, kad jos dėka jos pačios neteisingiems sprendimams kompensuoti ministrų kabinetas išskyrė apie porą šimtų milijonų litų. Taip pasiųstas signalas už ką būsimuose rinkimuose turėtų balsuoti dar prieš šešis-septynis metus dirbę pensininkai. Beje, 2004 m. vykusiuose Prezidento ir Seimo rinkimuose V.Blinkevičiūtei tauta už nusavintas pensijas gana gausiai dalino savo balsus.
Tai tik keli pavyzdžiai kaip už valstybei ir žmonėms padarytą žalą rinkėjų dėka politikai bei partijos padaro politinį biznį ir tokiu būdu vėl sugrįžta į valdžią. Galima jų išvardinti ir daugiau. Be abejo, fenomenaliausia tautos meilė buvo Algirdo Brazausko asmeniui. Tačiau sąrašo tęsti nėra prasmės vien todėl, kad, kaip sako pati liaudis, pirmas kartas yra atsitiktinumas, antras – sutapimas, trečias – sistema. Taigi, mūsų tauta kiekvienų rinkimų metu sistemiškai lipa ant to paties grėblio. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad susidaro lyg tai užburtas ratas ir padėtis tampa be išeities. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio.
Dž. Natanas yra pareiškęs, kad „blogą valdžią išrenka geri piliečiai, nedalyvaujantys rinkimuose“. Ką daryti tarsi pasufleruoja kanadiečių pedagogas, rašytojas Lorensas Piteris pastebėjęs, jog „mažuma neretai tampa dauguma todėl, kad atsikelia iš lovų ir balsuoja“. Tai ir galėtų tapti išeities tašku. O kuomet padėtis kritinė, tuomet piliečiams kaip niekad privalu sparčiau keltis iš lovų ir balsuoti, nes pastoviai lipantys ant grėblio rinkėjai vėl viską paliks kaip buvę. Jei kartais dalis tautos ir vėl nesikeltų, tiesiog ją reikia priversti atsikelti. Todėl šalia rinkimų teisės turėtų atsirasti ir pareiga. Žinant, jog rinkimuose vidutiniškai dalyvauja tik apie pusę rinkimų teisę turinčių piliečių, paradoksaliai atrodo LR Konstitucijos 34 straipsnio dalis, konstatuojanti, kad „rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais“. Nemanau, jog Lietuvoje tokie sudaro 50 procentų. Tačiau, kad taip neatsitiktų už pilietinės pareigos neatlikimą tiesiog reikia skirti nuobaudas. Taigi, gal prieš kalbant apie konstitucines pataisas dėl dvigubos pilietybės, pirmiausia reikia, jog Konstitucijoje šalia rinkimų teisės atsirastų ir pareiga.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
