Kraujo donorai dovanoja kitiems tai, ko šiaip po kalėdine eglute nerasi – galimybę gyventi, - sako pradedanti eiti pareigas Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė, pridurdama, kad sritį lydėję skandalai, anot jos, neturi šito užgožti.
- Pareigas pradedate eiti prieš pat Kristaus gimimo šventę, o klausti tenka pradėti nuo ne pačių mnaloniausių dalykų - ūkyje, kurį perėmėte, viena velniava: keistoki gandai apie skiedžiamą kraują, bylos dėl tariamai nelegalių pardavimų į užsienį, politikų keliami triukšmai ir t.t.
- Sritis iš tiesų sudėtinga, bet ne dėl jūsų išvardintų priežasčių. Nacionalinis kraujo centras - asmens sveikatos priežiūros įstaiga, tačiau jos tikslas - aprūpinti asmens sveikatos priežiūros įstaigas krauju, jo komponentais ir preparatais, skatinti neatlygintiną kraujo donorystę - skiriasi nuo įprastų asmens sveikatos priežiūros įstaigų tikslų. Paprastai šnekant, kraujo centras nėra gydymo įstaiga, o donoras - nėra pacientas, ieškantis gydytojo pagalbos. Donorai yra sveiki žmonės, galintys aukoti kraujo, o kraujo centras yra kvalifikuota įstaiga, žmonių suaukotą kraują ištirianti ir paruošianti taip, kad jis būtų tinkamas perpylimui ligoniams. Mes turime rasti raktą į žmonių širdis ir protus, turime padaryti viską, kad visuomenė suvoktų - jeigu ne aš tapsiu donoru - tai kas? Kraujas yra nepagaminama gėrybė, ne įprastinis vaistas, jeigu aš jo neaukosiu sergantiems, negalėsiu reikalauti ir iš kitų, jeigu man ar mano artimajam prireiks. Kraujo donorystė - vienas iš visuomenės brandos rodiklių. Pagal statistiką šiais metais Lietuvoje neatlygintinai kraują aukojo tik kiek daugiau nei trečdalis visų kraujo donorų, tuo tarpu vakarų Europoje neatlygintina kraujo donorystė siekia 100 procentų.
Manau, kad mitai tiek apie skiedžiamą kraują, tiek apie neva labai užsieniečių trokštamą lietuvišką kraują kilo dėl informacijos stokos. Neneigsiu, kraujo centrai tikrai padarė ne viską informuodami visuomenę apie savo veiklą. Daugiau buvo orientuojamasi į paskaitas ir ekskursijas jaunimui, todėl šiuo metu mokiniai geriau suvokia kraujo donorystės procesus nei likusi visuomenės dalis. Šią spragą skubiai taisysime, plačiai atversime kraujo centrą visuomenei. Kraujo donorystė - valstybinės svarbos reikalas. Kad ji būtų skaidri, o visuomenė labiau pasitikėtų kraujo tarnyba, greitu laiku prie Sveikatos apsaugos ministerijos bus įsteigta ministrui pavaldi kraujo donorystės veiklą koordinuojanti institucija, kurioje bus atstovaujami kraujo centrų, ligoninių, transfuzijos ekspertų, donorų ir pacientų interesai.
- Aplink patį konkursą į centro vadovo vietą buvo daug įvairių pamąstymų viešojoje erdvėje. Kalbama, kad esate buvusio direktoriaus statytinė? Iš tiesų, juk dirbote prie anos tvarkos, tai kodėl reikia tikėtis, kad kažkas keisis?
- Na, geriausiai viską „žino“ tie, kurių didžiausias žygdarbis - suraityti anoniminį neigiamą komentarą po bet kokiu straipsniu. Nemanau, kad kuris nors konkurso dalyvis būtų bandęs paveikti Sveikatos apsaugos ministerijos Nacionalinio kraujo centro direktoriaus konkurso komisiją. Buvusį Nacionalinio kraujo centro vadovą vertinu kaip profesionalą, daug dirbusį kraujo saugumo užtikrinimo srityje. Galiu atsakingai pareikšti, Nacionalinis kraujo centras ligonines aprūpino, aprūpina ir aprūpins tik kokybiškais kraujo komponentais. Šioje srityje jokių kompromisų nebus. Kitur pokyčių bus, ypač vadybinių, daugiausia - propaguojant neatlygintiną kraujo donorystę. Todėl ir dalyvavau konkurse, nes turėjau kitokią kraujo centro viziją. Manau, kad svarbiausiems pokyčiams įgyvendinti penkių metų kadencijos užteks. - Bet žmogus mąsto taip: aš donoras, už mano kraują, jums taip pat dirbant sistemoje, buvo važinėjama tarnybiniu automobiliu namo ir atostogauti, kraujui vis turėjo pretenzijų Seimo antikorupcijos komisija. Kokios išvados padarytos?
- Nežinau ar jums pakanka atsakymo, kad niekada nevažinėjau tarnybiniu automobiliu namo ir atostogauti, net darbo reikalais juo labai retai važiuodavau. Ir toliau nenaudosiu tarnybinių automobilių asmeninėms reikmėms ir griežtai kontroliuosiu, kad to nedarytų kiti Nacionalinio kraujo centro darbuotojai.
Esu pakvietusi LR Seimo sveikatos reikalų komitetą susipažinti su mūsų veikla kraujo centre surengiant išvažiuojamąjį komiteto posėdį, mielai atsakyčiau ir į Seimo antikorupcijos komisijos klausimus dėl mūsų veiklos, jeigu tokių kiltų.
- Vienas deklaruojamų tikslų – nemokamos donorystės dominavimas. Kodėl donoras turi duoti kraują nemokamai, jeigu mato, kad tai pelningas verslas?
- Kraujo komponentų kokybei ir kraujo tarnyboje dirbantiems darbuotojams keliami labai aukšti reikalavimai. Vargu ar priversi žmones dirbti už dyką. Kita vertus, kainuoja ir tyrimai, kurie atliekami labai išsamūs. Mažai kas nutuokia, kad ryždamasis donorystei žmogus pasitikrina sveikatą daug išsamiau, negu duodamas kraują tyrimams poliklinikoje, kuomet jau ieškoma tiesiog įtarto negalavimo priežasčių. Iš esmės tai nemokamas profilaktinis patikrinimas, už kurį atskirai būtų sumokama gan beangiai.
Pries duodant kraują ištiriamas donoro hemoglobino lygis. Po to paimtas kraujas tiriamas dėl hepatitų B, C, ŽIV, lytiniu keliu plintančių infekcijų.
Be to, susiformavo tokia praktika, kad kraujo centras pristato kraujo komponentus net į tolimiausias Lietuvos gydymo įstaigas. Sudėjus visas išlaidas ir žinant, kad kraujo komponentų kainos yra reguliuojamos valstybės, biznis įmanomas tik kokybės mažinimo sąskaita. Tačiau tai neįmanoma - kontroliuojančios institucijos nuolat stebi situaciją ir negailestingai stabdo licenciją esant bent menkiausiam įtarimui.
Visuomenei tiesiog nepriimtina, kad gydymo įstaigos kraujo komponentus iš kraujo centrų turi pirkti, o ne gauti nemokamai, kaip buvo iki 2010 m., kuomet su kraujo centrais už kraują atsiskaitydavo Ligonių kasos. Darome viską, kad tvarka būtų pakeista ir ligoninės gautų reikiamą kiekį kraujo komponentų, o ne būtų priverstos taupyti pacientų sveikatos sąskaita.
- Kuo rizikuoja žmogus duodantis kraują valstybei Kūčių išvakarėse, kuri ir taip jį geria kibirais?
- Manau, kad metas suvokti - kraują aukojam ne valstybei, o vienas kitam, Tiesiog kredito unijos principu - sunešam visi kas galim, ir duodam tiems, kuriems šiuo metu reikia. Pažįstu žmonių, kuriems atliekami kraujo perpylimai, ir, kadangi jie yra geri žmonės, jie jaučiasi blogai, kad niekada neaukojo kraujo, kai dar galėjo. Švenčių metu reikia kiek didesnių nei įprastai kraujo komponentų atsargų, nes žmonės daugiau keliauja, švenčia, o tokiais atvejais padidėja nelaimingų atsitikimų tikimybė.
- Kaip padaryti, kad savanoriška donorystė būtų nuoširdi lietuvių tradicija?
- Viešumas. Žmonės turi žinoti kur keliauja jų suaukotas kraujas, kas ir kur iš jo gaminama. Kraujo centrai turi iš peties padirbėti, kad sumažėtų nepagrįstų mitų.
Kolegialus sprendimų priėmimas. Kai Kraujo tarnybos kontroliuojančioje institucijoje priimant svarbius sprendimus balso teisę turės ekspertai, visuomenės, pirmiausia - kraujo donorų - atstovai, tie sprendimai bus greitesni, racionalesni ir skaidresni. Švietimas. Kai žinau kas yra kraujas ir suprantu kam jo reikia, niekada neimsiu už jį pinigų ir niekada nesakysiu, kad neaukosiu kraujo valstybei, nes ji ir taip jį geria kibirais.
Valstybės vadovų dėmesys. Kraujo donorystė - valstybinės svarbos reikalas, kraujo centras - kad ir koks didelis jis būtų - vienas nėra pajėgus keisti visuomenės nuostatų. Žmonės turi suvokti, kad būtu donoru yra ne tik pareiga, bet ir garbė, o valstybės vadovai tą pagarbą turi rodyti.
- Koks yra tipiškiausias lietuvis donoras - savanoris?
- Jaunimas yra neatlygintinos kraujo donorystės avangarde. Tai studentai, tarnautojai, įmonių darbuotojai. Pastebėjome, kad tose įmonėse, kurioms vadovauja socialiai atsakingi vadovai, darbuotojams nereikia aiškinti kas yra kraujo donorystė.
- Kokių dramatiškų situacijų ir išgelbėtų gyvybių pavyzdžių galite pateikti, jeigu tokių buvo.
- Net neabejokite dėl išgelbėtų gyvybių - vienas kraujo donoras vienos donacijos metu gali išgelbėti net tris gyvybes. Iš donoro kraujo gali būti pagaminami net trys komponentai - eritrocitai, trombocitai ir plazma. Yra atvejų, kada vienam žmogui buvo perpiltas 40 ar net 50 kraujo donorų kraujas. Tai dažniausiai komplikuoti gimdymai. Tačiau nebūtina vardinti tokių dramatiškų situacijų - kiekvieną dieną ne tokiais įspūdingais kiekiais kraujo reikia onkologiniams ligoniams. Kad įsivaizduotumėte kraujo poreikį, pasakysiu - norint patenkinti ligonių poreikius į kraujo centrą kasdien turi ateiti 200 donorų.
Pasinaudodama proga noriu pasveikinti su šventėmis visus kraujo donorus ir donorystę remiančius žmones, o taip pat ir tuos, kurie dar abejoja. Sunku ko nors jums palinkėti, nes donorai yra patys turtingiausi žmonės - jie dovanoja dovanas, kurių neįmanoma nupirkti - galimybę gyventi.
