Nežinia, ar kada lietuvių pacifistai pasieks savo kolegų Vakaruose lygį. Net neaišku, ar tai būtų pažanga, ar atsilikimas. Netenka kol kas Vilniuje ar kur kitur šalyje matyti gaujos apsirūkiusių jaunikaičių, užsirašiusių ant kaktos ar pliko užpakalio „not in my name“ (ne mano vardu - angl.), kurie daužytų McDonaldo ir ne McDonaldo vitrinas, degintų automobilius ir spardytų „ne tokius taikingus“ asmenis arba kautųsi su policija. Lietuvos nacionaliniai pacifizmo ypatumai yra kiti.
Mūsų taikos karveliai, neskaitant „Naujosios kairės“ anarchistų, paprastai yra Seimo nariai arba partijų pirmininkai su savo svitomis. Įvairių partijų - parlamentinių, valdančiųjų ir ką tik iškeptų. Artūras Zuokas ir Algirdas Paleckis - du užkeikti priešai sostinės valdžią besidalijant - yra visai solidariai „taikingi“, kai reikia pasirašyti peticiją, nukreiptą prieš JAV priešraketinę gynybą. Abu politikai įžvelgia grėsmę, kurią kelia gynybinės JAV sistemos, jei jos būtų dislokuotos Lietuvoje (gerai, kad lenkai susitarė ir be mūsų). Bet tikriausiai nemano, kad kur kas pavojingesnių raketų ir kariuomenės prikimštas Kaliningradas keltų kam nors grėsmę. Peticijų šiuo klausimu neinicijuojama.
Tai dar būtų niekai - manyti, kad garsus klykimas „karui ne“ apsaugo nuo priešo, nėra pagydoma, bet ne visada ir pavojinga. Netgi visai nekalta, kai kariaujama su išsigalvota problema - vieni mėgsta pašaudyti kompiuteryje į priešus su ragais, kiti į taikos priešus - atleistina ir netgi galima užjausti.
Kur kas toliau žengė ir jau visai nepalinksmino 31 tautos išrinktasis. Tiek Seimo narių apeliuoja į Konstitucinį Teismą, prašydami uždrausti pasikviesti į Lietuvą NATO sąjungininkų kariuomenę, jei kokios nors Rusijos valdanti gauja nutartų, kad mes, kaip kokie teroro neapsikentę gruzinai, nepagrįstai skriaudžiame jos penktąją koloną.
Pasak Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Valstiečių liaudininkų parlamentarų, Konstitucija nenumato, kad, vykdant kolektyvines gynybos operacijas, į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti kitų valstybių kariniai vienetai ir jie galėtų būti panaudojami šalies teritorijoje. Be to, anot skundo iniciatorių, įstatymas, į kurį tiesiog perkelti NATO aljanso šalių bendradarbiavimo gynybos srityje principai, antikonstituciškai riboja Seimo galias. Tekstą pasirašę parlamentarai norėtų, kad pamatęs pro prezidentūros balkoną rusų desantininkus šalies vadovas (dabartinis ir taip negarsėja greitais sprendimais) paskambintų kiekvienam iš jų ir paprašytų pasirašyti po pagalbos prašymu. Galima būtų čia cituoti 142-ą Konstitucijos straipsnį, kuriuo prezidentas net įpareigojamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbti mobilizaciją, teikti šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui ir t. t. Tik ar verta vargintis? Manau, kad iniciatoriai tai puikiai žino. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir tai turėtų būti žinoma parlamento nariams. Ir yra žinoma - naivu abejoti.
Iki bukapročių gatvės chuliganų, kurie mušasi ir niokoja dėl taikos Europos ir Amerikos gatvėse, lietuviškiems idėjos broliams dar reiks pasitempti. Užtat viskas gerai, kas susiję su tyčiniu ir piktybiniu siekiu žūtbūt pakenkti savo šalies gyvybiniams saugumo interesams. Pseudoteisiniai argumentai linksmai dera su Seimo daugumos patvirtinta kariuomenės reforma, paliekančia šalies gynybą keliems tūkstančiams samdinių, kurie, pagal sumanymą, turėtų uždarbiauti NATO misijose svetur ir nesukti sau galvos dėl kokių nors analogiškų Gruzijos įvykiams situacijų. 139-asis pagrindinio įstatymo straipsnis, įpareigojantis ginti Tėvynę nuo kokių nors „mirotvorcų“ (taikdarių - rus.), galioja tik kokiems nors net neapmokytiems idiotams, kurie dėl Seimo ir prezidento sprendimo tai daryti turėtų ginkluoti akmenimis ir pagaliais, vadovaudamiesi savo pačių fantazija.
Kad ir į kokias „teisines“ manipuliacijas bei kovos už taiką visame pasaulyje peripetijas temptų mūsų „taikos sergėtojai“, kad ir kokias pasirinktų temas - Kosovą, Gruziją, Afganistaną ar Lietuvą - visada būna labai nuobodu. Jau vien todėl, kad be galo ir be krašto atrajojama ta pati - oficialioji Rusijos URM propagandos pozicija. Čia - kaip dėl vadinamojo vadinamosios Pietų Osetijos prezidento Kokoity. Galėjo ir dar kitaip pasivadinti, bet visi žino, kad sovietmečiu jis vadinosi Eduardu Kokojevu, ir kol dirbo Cchinvalyje komjaunimo pirmininku, savo osetiškumo kažkodėl nepastebėjo. Mūsų tvarkos ir teisingumo ieškotojų lyderis, kai manė esant naudinga (apkaltos metu), nesibodėjo vadintis ir skelbtis didžiausiu NATO draugu, Lietuvos dalyvavimo Irake entuziastu. Skrido ten ir filmavosi kaip patriotas. Dabar jo vadovaujamai partijai prioritetine bėda tapo pati solidarios NATO gynybos Lietuvoje „grėsmė“. Juokingiausia tai, kad nesant tinkamos konstitucinės raidės, ponas yra linkęs apeliuoti į jį nuskriaudusią dvasią. Negalima pykti - viskas taikos labui.
