Šiandien pabūsiu egoistė ir sukursiu rašliavą apie save. Turbūt kiekvienam iš mūsų, vargšų studentų, kada nors yra tekę susidurti su pabaisomis kontrolieriais. Taigi, šiandien buvo mano diena!
Kad būtų įdomiau papasakosiu jums, mielieji, priešistorę. Ogi turėjau šį savaitgalį klasės susitikimą. Viskas būtų puiku: visi seniai nesimatę, pasiilgę vieni kitų ir mokyklos laikų.
Taigi, gražu, linksma, įdomu - visi patenkinti. Bet kur buvus, kur nebuvus išlindo nelaimė iš už kampo: svečiuose apsilankė „draugė“ - vagystė. Aišku ji neaplenkė manęs. Galiu pasigirti! Šiuo metu esu žmogus be tapatybės: neturiu nei paso, nei vairuotojo pažymėjimo, nei studento pažymėjimo.
Lyg to nebūtų gana, dar neturiu ir banko kortelių, kadangi esu neegzistuojanti būtybė. Spėkit, ar galiu pasiimti iš savo banko saskaitos pinigėlių? Teisingai - negaliu, šaunuoliai!
Keliaukime prie esmės. Važiuoju sau laiminga į universitetą. Nepamirškime, kad aš be tapatybės ir pinigėlių, tai gi aš - „dvigubas zuikis“. Ir štai čia, likus vienai stotelei iki universiteto, atėjo JI - nuožmioji kontrolierė. Atsivedė ji ir pagalbinį - vyriškį piktu žvilgsniu ir plačiais pečiais, fu. Toliau viskas vystosi maždaug taip:
- Ar turite bilietėlį?
- Ne.
- Ar sumokėsite baudą vietoje?
- Ne.
- Duokite asmens dokumentą, išrašysiu baudą.
- Neturiu.
- Vykstame į policijos komisariatą?!
- Gerai.
Kažkodėl vietoj komisariato atsidūriau Plytinėje esančio troleibusų žiedo dispečerinėje. Atseit pagailėjo ir „geraširdžiai“ leidžia man sulaukti finansinės pagalbos iš draugų. Prasidėjo intensyvi paieška viename tinkle (saskaitoj buvo tik žinutėms į jį). Nuožmioji uoliai dirbo savo darbą.
Man perkėlus koją, puldavo nuo kėdės manęs gaudyti, tuo tarpu pagalbinis laikydavo duris, nes juk galiu pabėgti. Pagalba užtruko pusantros valandos, mano savijautai pusantros paros...
Per tą laiką visaip bandžiau suminkštinti nuožmiosios širdį: papasakojau savo graudžią istoriją, pasiguodžiau, kad skubu į praktiką, nes dabar užduotis reikės atlikinėti vienai, netgi apsimečiau, kad verkiu. Bergždžiai... Pavargusi nuo dresuotojos vienu momentu labai susinervinau ir rėžiau:
- Kas aš jums - gyvulys narve?
- Na, zuikis juk ne žmogus, kitąkart žinosi kaip be bilietėlio važiuoti, - sušnypštė gyvatė.
Rankos nusviro. Pyktis veržėsi per kraštus. Ir iš kur toks įžūlumas? Tada tyčia spurdėjau, kad tik jai tektų kuo daugiau judėti ir nervintis, uždavinėjau kvailus klausimus, visaip nervinau, kad neiškentusi vytų mane lauk. Iš kuklios geros nuskriaustos mergaičiukės pavirtau ant viso pasaulio pikta spuoguota paaugle. Bet nepaisteisino ir ši taktika.
Ji nepasidavė, tik dar labiau niršo, bet pinigų troškimas vilkei neleido pasiduoti mano provokacijoms ir paleisti manęs arba nors vežti mane į policiją, juk taip prarastų grobį, „zuikis“ atitektų kitam vilkui.
O aš neturėjau laiko ilgai terliotis, todėl per daug ir nesistengiau jos išvesti iš kantrybės. Teko nusileisti pačiai, kad greičiau paleistų ir skubėčiau į praktiką. Pagalba atvyko, teko atsisveikinti su 40 Lt, įsivaizduokit, manęs pagailėjo, nes grasino, kad bus 60 Lt.
Šios istorijos moralas (jei jį išvis dar turiu) toks: mieli studentai, būkit atsargesniais „zuikiais“, nes „vilkai“ alkani.
Jūratė Čapskytė/www.savas.lt
