Panašu, kad JAV politikai jau pasisotino demokratija. Visoje šalyje policija, veikdama pagal vietinės valdžios įgaliojimus, vaiko judėjimą „Okupuokime Wall Streetą“ remiančius protestuotojus. Iš savo stovyklaviečių protestuotojai neretai yra išvaikomi itin griežtomis, smurtinėmis ir visiškai neadekvačiomis priemonėmis.
Kol kas žiauriausi policijos veiksmai užfiksuoti prieš „Okupuokime Oaklandą“ protestuotojus, prieš kuriuos buvo panaudotos itin gausios policininkų pajėgos – teigiama, kad stovyklavietę buvo apsupusi kelių šimtų policininkų minia. Maža to, prieš protestuotojus buvo panaudotos guminė kulkos, ašarinės dujos ir signalinės granatos. „Okupuokime Oaklandą“ profilis „Twitter“ puslapyje mirgėjo išsigandusių žmonių pranešimais: „Jie mus supa“; „Nesuskaičiuojama galybė policininkų“; „Mus supančios pajėgos yra smarkiai ginkluotos“. Šio reido metu buvo areštuota apie 170 protestuotojų.
JAV pabunda iš gilaus miego ir dabar gali savo akimis pamatyti, į ką ji pavirto, kol ramiai miegojo. Dabar privačios kompanijos samdo policijos būrius („JPMorgan Chase“ sumokėjo 4,6 milijonus dolerių New Yorko miesto policijos skyriui); federalinis Vidaus Saugumo Departamentas paskolina vietinei miestų policijai galingos karinės technikos; o piliečių teisės į žodžio ir susirinkimų laisvę yra griežtai varžomos nesuvokiamų procedūrinių ribojimų.
Ir staiga JAV tampa niekuo nesiskiriančia nuo kitų įsiūčio ir protestų apimtų bei mažai demokratiškų valstybių. Beje, dar ne visi šį reiškinį komentuojantys žmonės pastebi, jog dabartiniame kontekste susiklosčiusią situaciją geriausiai gali paaiškinti žodis „karas“. Bet tai yra kitokios prigimties karas. Iš esmės pirmą kartą istorijoje žmonės kovoja ne skatinami nacionalinio ar religinio identiteto priešpriešų, bet pirmiausiai vedami globalaus sąmoningumo ir ryžto gyventi taikingesnėse visuomenėse, ekonominio teisingumo ir demokratinių vertybių pasaulyje. Jų priešas yra globalus – vadinamoji „korporatokratija“, kuri yra užvaldžiusi valstybių vyriausybes ir leidžiamosios valdžios institucijas, sukūrusi savo nuosavas ginkluotąsias pajėgas, užsiimanti sisteminėmis ekonominėmis spekuliacijomis ir apgavystėmis bei įžūliu mūsų ekosistemos ir turtų eikvojimu.
Visame pasaulyje taikūs protestuotojai yra be perstojo kaltinami dėl savo ardomosios veiklos. Bet demokratija ir turi būti ardanti. Martinas Lutheris Kingas kartą teigė, jog „nusistovėjusio elgesio praktikų“ ardymas taikiomis priemonėmis yra sveikos visuomenės požymis, nes tokia veikla galų gale išryškina nusistovėjusiuose santykiuose slypintį neteisingumą. Tad protestuotojai turėtų remtis būtent tokia principine pozicija. Kitaip tariant, vykdyti disciplinuotą ir nesmurtinį pasipriešinimą – ardomąją veiklą. Vadinasi, yra visiškai bereikalinga kreipti dėmesį į provokatorių veiksmus, verčiau reikėtų susitelkti į pagrindinį protestų tikslą – neteisingumo išviešinimą.
Protestų iniciatyvos retai kada pasižymi greita sėkme. Tad tai yra dar viena priežastis, kodėl protestuotojai turėtų pasirūpinti tinkamu savo teisių gynimu. Tam, be abejo, yra reikalinga profesionalių teisininkų pagalba. „Korporatokratija“ turėtų bijoti tokio žmonių ryžto ginti save bei išnaudoti įstatymo viršenybę.
Protestuotojams yra privalu turėtų ir autonomiškas informavimo ir komunikacijos priemones. Jiems yra būtina išnaudoti interneto galimybes, tinklaraščius, „Twitter“, „Facebook“, rašyti nepriklausomus straipsnius ir leisti spausdintą informaciją, taip išryškinant neteisėtą ar piktnaudžiaujantį jėgos struktūrų veikimą savo piliečių atžvilgiu.
Deja, bet protestuotojų gretose yra nemažai provokatorių, kurių tikslas yra kompromituoti taikingą protestuotojų veiklą. Tokie veikėjai dažniausiai specialiai elgiasi agresyviai ir smurtauja, taip pakenkdami protestuotojų įvaizdžiui. Tad pačių protestuotojų pareiga yra identifikuoti ir išviešinti šiuos provokatorius.
Dauguma protestuotojų grupių neturi konkrečių savo lyderių. O tai yra didelė klaida. Lyderio paskyrimas nebūtinai reikštų hierarchinių santykių sukūrimą pritestuotojų grupėse, toks lyderis tiesiog galėtų atlikti deleguoto protestuotojų atstovo pareigas. Tad protestuotojai turėtų išsirinkti tokius atstovus – žmones, kurie sugebėtų išreikšti bendrą protestuotojų poziciją ir išaiškinti ją tiek žiniasklaidai, tiek politinių institucijų atstovams.
Protestų prigimtis iš esmės turėtų atspindėti mažą pilietinės visuomenės modelį. Tokios pilietinės visuomenės, kokios žmonės savo protestais ir siekia. Štai žemutiniame Manhattane protestuotojai turi savo biblioteką ir virtuvę, o maistas yra dalinamas nemokamai. Žmonės atsineša muzikos instrumentus, tad protestų atmosfera yra taiki ir pozityvi. Tokių protestų stovyklaviečių idėja ir yra sukurti savotišką vidinį miestą korupcijos sudarkytame didmiestyje. Ir toks vidinis miestas turi išreikšti bei atitikti visuomenės daugumos požiūrį į tai, kaip turėtų atrodyti tikroji juos supanti aplinka ir jų miestas.
Galiausiai šie protestai labiausiai svarbūs ne dėl savo konkrečių reikalavimų, bet dėl pačios globalaus ir vieningo žmonių veikimo bei pasipriešinimo idėjos įgyvendinimo. Dešimtmečiais žmonės buvo tiesiog verčiami nuleisti savo galvas – nesvarbu, ar vartotojiškame „rojuje“ ar skurde ir nepritekliuje – bei sprendimų priėmimą ir atsakomybę palikti elitui. Tuo tarpu dabartiniai protestai puikiai išreiškia natūralią žmonių veikimo ir kūrybingumo prigimtį – žmonės išeina į gatves, bendrauja tarpusavyje, iš naujo suvokia laisvės idėją. Taip savo ruožtu yra kuriamos naujos interakcijos, institucijos, santykiai ir organizacijos.
Ir visa tai negali nutikti aplinkoje, kur vyrauja smurtas ir jėgos struktūrų prievarta taikių žmonių atžvilgiu. Reaguodamas į žiaurius 1953 metų darbininkų protestų malšinimus Rytų Vokietijoje, Bertoltas Brechtas kartą yra pasakęs: „O ar nebūtų paprasčiau...jei valdžia tiesiog pasitrauktų ir jų vietoje būtų išrinkti nauji žmonės?“. Dabartinių protestų kontekste panašu, kad dauguma neva demokratinių Vakarų pasaulio lyderių tokį ironišką Brechto klausimą įvertintų pernelyg rimtai ir visiškai neadekvačiai.
Naomi Wolf yra politinė aktyvistė ir socialinių santykių kritikė, neseniai išleidusi knygą „Give Me Liberty: A Handbook for American Revolutionaries“
