Neseniai „Newsweek“ žurnalo paskelbta „2011 pasaulio moterų pažangos ataskaita“ sudaro įspūdį, jog mes vis dar gyvename dviejuose visiškai skirtinguose pasauliuose. Bent taip yra linkusi manyti aktyvi JAV visuomenės ir politikos veikėja Naomi Wolf, savo straipsnyje analizuodama moterų diskriminacijos priežastis ir pasekmes.
„Newsweek“ reitingo pirmaujančiose pozicijose, kurias tiesiog galima įvardinti kaip „šalis, kur geriausia būti moterimi“, kaip visada aptinkame tokių sąrašų senbuves – Islandiją ir skandinavų kraštus, Olandiją, Šveicariją ir Kanadą. Šio „pasaulio“ valstybės išsiskiria savo ženkliais pasiekimais visose penkiose reitingavimo kategorijose: teisingumo, sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, ekonomikos ir politikos. Tokiame „pasaulyje“ moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, uždirba netgi daugiau nei vyrai (JAV), arba yra renkamos valstybių ministrėmis pirmininkėmis (Danija ir Australija).
Kitoje „planetoje“ arba „šalyse, kur moterimi būti blogiausia“, padėtis radikaliai priešinga. Čade moterys iš esmės neturi visiškai jokių įstatymiškai įtvirtintų teisių. Kita vertus, pagal šios šalies teisinę sistemą, jau dešimtmetės mergaitės gali būti ištekinamos. Tokie patys įstatymai galioja ir Nigeryje. Malyje dauguma moterų priverstinai kenčia nuo kūno žalojimų, o Kongo Demokratinėje Respublikoje kas dieną yra išprievartaujama apie 1100 moterų. Be to, Jemene yra įstatymiškai garantuojama vyro „teisė“ mušti savo žmoną.
Vis dar keista matyti tokius milžiniškus skirtumus tarp šių dviejų „pasaulių“. Vis dėlto tokia situacija yra anaiptol ne nauja – žmogaus teisių specialistai metai iš metų ragina kreipti didesnį dėmesį į tokias akį rėžiančias tendencijas. Nepaisant to, nuo realių veiksmų kovoje su moterų teisių pažeidimais yra vis dar susilaikoma – dažniausiai tėra apsiribojama tokių atvejų pasmerkimu ar pasakymu, jog toks valstybių elgesys neturėtų būti sektinas. Kita vertus, pastaruoju metu vis dažniau daroma prielaida, jog moterų priespauda yra esminis kliuvinys šioms valstybėms išsivaduoti iš skurdo.
Wolf manymu, pastarasis požiūris yra visiškai pagrįstas. Anot jos, jei neturtingai gyvenančios valstybės vykdo diskriminacinę politiką moterų atžvilgiu, reiškia, jog tokios šalys tiesiog savanoriškai varžo savo ekonominio vystymosi potencialą. Moterų teisių problema yra moralinio pobūdžio. Visgi trumpalaikis „kultūrinio“ autentiškumo išlaikymas šalyse, kur moterys yra diskriminuojamos, sąlygoja ir jų ilgalaikės ekonominės bei socialinės raidos perspektyvas.
Kita vertus, Wolf supranta, jog šiuo atveju viską nurašyti vien moterų teisių problematikai būtų politiškai nekorektiška. Skurdas ir socialinės problemos trečiojo pasaulio šalyse yra nemaža dalimi nulemtos kolonializmo politikos. Tad neraštingumas, turtinės nuosavybės bei teisinės sistemos neegzistavimas ar socialiniai nepritekliai yra laikytini ir agresyvios kolonializmo politikos paveldu. Kita vertus, argi ne kolonializmo atmaina galėtume įvardinti ir tai, kaip šių valstybių vyrai elgiasi su savo moterimis viešoje ir privačioje erdvėje?
Wolf savo argumentą apie moterų teisių padėties ir ekonominio išsivystymo priklausomybę pagrindžia „Newsweek“ reitingo pavyzdžiais. Sąraše yra daugybė valstybių, išgyvenusių agresyvaus kolonializmo laikotarpį, kurios sąmoningai pasirinko vykdyti platesnę ir gilesnę moterų integraciją – pilnai užtikrinti moterų teises ir suteikti joms lygiaverčio išsilavinimo galimybes. Ir visos jos, nepaisant savo skaudžios praeities, šiuo metu yra ekonominio pakilimo stadijoje. Kinija, Indija, Turkija, Malaizija, Indonezija, Brazilija ar Pietų Korėja – tai tik keletas tokių valstybių pavyzdžių.
Be to, anot Wolf, moterų teisių problematika negali būti išimtinai siejama su kultūrinės aplinkos inertiškumu. Tokios valstybės kaip Portugalija, Indija, Rumunija ar Filipinai dar prieš pusę amžiaus turėjo rimtų problemų dėl diskriminacinės politikos moterų atžvilgiu. Šiandien šios valstybės iš esmės nebeturi didesnių problemų moterų teisių užtikrinimo srityje.
Tad moterų teisių užtikrinimas galėtų ženkliai prisidėti prie valstybių ekonominės gerovės vystymo. Wolf manymu, tai yra tiesiog akivaizdu. Jei moteris galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą ir išmanytų aritmetiką, ji jau galėtų užsiimti verslu. Jeigu ji negyventų amžinoje baimėje būti sumušta ar išprievartauta, ji galėtų lygiavertiškai prisidėti prie savo bendruomenės veiklos. Galų gale jei dešimtmetė mergaitė nebūtų ištekinama už nepažįstamo vyro, ji bent jau galėtų lankyti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. O jos būsimos atžalos augtų šeimoje, kur vaikais rūpintųsi jau du išsilavinę žmonės. Akivaizdu, jog du išsilavinę ir sėkmingai dirbantys žmonės yra geriau nei vienas.
Visgi bent jau kol kas trečiojo pasaulio šalyse į tai į žvelgiama pro pirštus. Tokių valstybių visuomenėse yra labiau priimtina matyti savo neišsilavinusias ir beteises moteris kaip namų ūkio prižiūrėtojas nei sėkmingas socialinio ir ekonominio gyvenimo dalyves. Anot Wolf, delsti jau tikrai nebėra ko – trečiojo pasaulio valstybės yra pačios atsakingos už savo ekonominės raidos perspektyvas, o moterų emancipacijos vengimas šių perspektyvų niekaip nepagerins.
