Bagdade Rasheedas labiausiai išpopuliarėjo, siekdamas inspiruoti naujosios kartos Irako kino kūrėjų ir jaunųjų menininkų judėjimą. Beje, per pastaruosius 12 metų „Qarantina“ tėra vos ketvirtasis Irake oficialiai sukurtas pilnametražis meninis filmas. Kūrybinio susivienijimo „Najeen“ (Išlikusieji) narys Rasheedas priklauso tai avangardinių Irako menininkų, rašytojų ir kino kūrėjų grupei, kurios darbai nuoširdų šių kūrėjų atsidavimą menui įrodo netgi kriziniu šalies laikotarpiu.
Bendraujant su Rasheedu galima pastebėti, jog šis menininkas yra tylus bei orios laikysenos žmogus. Jis patyrė neįsivaizduojamą trauminę patirtį. „Iš septynių mano artimiausių vaikystės draugų penki jau yra mirę“, – liūdnai pasakoja režisierius. Vienas jo draugų visai neseniai buvo nužudytas šūviu į galvą. Tuomet, kai tiesiog stovėjo savo virtuvėje.
Kai kada, pasakoja Rasheedas, „tu atsikeli ir iš radijo ar televizijos reportažų sužinai apie ką tik įvykusius penkis mašinų susproginimus“. Tokia situacija Irake sukuria tam tikrą klaustrofobišką būseną – paskutiniajame režisieriaus darbe ši tema yra vienas pagrindinių filmo motyvų. Paklaustas apie potrauminį šoką, kurį Rasheedas turėjo patirti praradęs savo artimiausius draugus, režisierius liūdnai šypsodamasis tarsteli: „Buvau tai patyręs, bet dabar su tuo jau susigyvenau“.
Rasheedas yra dar pakankamai jaunas menininkas, bet jo gyvenimo istorija puikiai atspindi dramatišką viso Irako patirtį: būdamas vadinamosios „prarastosios kartos“ Irako menininkų ir intelektualų dalimi, Rasheedas su savo draugais daugelį metų buvo izoliuotas nuo viešo ir laisvo kūrybinio gyvenimo. Kita vertus, Saddamo Husseino valdymo laikotarpį Rasheedas apibūdina kaip metą, kuomet, nepaisant kūrybinės laisvės suvaržymų, intelektualai vis vien turėjo tam tikros erdvės veikti – tiesa, reikėjo gerai žinoti, ką galima sakyti, o apie ką verčiau patylėti.
JAV invazijos į Iraką metu Rasheedas buvo tik pradėjęs savo kūrybinę veiklą - dirbo televizijoje, be to, jau buvo užsiėmęs ir kino kritiko darbu. Visa tai jam padėjo išgyventi kraupią Irako kasdienybę: nuolatinius bombardavimus, plėšimus ir nesibaigiantį chaosą.
Vertindamas pokyčius šiandieniniame Irake, Rasheedas pradeda kalbėti apie šalyje įsigalėjusį religinį ekstremizmą. Režisierius apibūdina ankstesniojo priešokupacinio ir dabartinio Irako skirtumus: anksčiau šalies moterys galėjo netrukdomai užsiimti karjera ir buvo pakankamai emancipuotos, tuo tarpu dabar jos yra priverstos nešioti veido apdangalus. „Tiesiog dėl ramesnio savo gyvenimo“, – paaiškina Rasheedas. Menininko draugė, jauna Irako aktorė Zahra Zubaidi buvo priversta pabėgti iš Viduriniųjų Rytų po to, kai Briano de Palmos filme „Redacted“ suvaidino prievartaujamą merginą. Kilus masinei pasipiktinimo bangai, Zubaidi emigravo į Niujorką.
Šiandien Irako menininkai iš religinių ekstremistų ir kai kurių politikų susilaukia nuolatinių grasinimų. Pasak Rasheedo, toks yra šiandieninių Irako intelektualų likimas. Bet režisierius vis vien atsisako taikstytis su tokia situacija: „viskuo, kuo tikiu, aš tikiu nuoširdžiai. Aš negaliu meluoti ar palikti neatsakytų klausimų“.
Rasheedas Niujorke vieši pirmiausia todėl, jog jo būsimojo naujo filmo veiksmas vyks būtent čia. Kaip pasakoja menininkas, naujajame darbe bus analizuojama Irake dirbančių JAV kontaktorių įtaka ir nauda paprastiems irakiečiams bei JAV gyventojams. Rasheedo manymu, amerikiečių negalima kaltinti, jog jie yra abejingi tam, kas įvyko ir vyksta Irake. „Tiesiog kasdienių pranešimų apie Irake vykstančius žiaurumus sraute amerikiečiai nebesuranda laiko ir noro apie visa tai pamąstyti kiek plačiau ir giliau“, – paaiškina Rasheedas.
Nusiaubtas karo ir šiuo metu vis dar kamuojamas nesibaigiančių smurto protrūkių, Irakas ilgą laiką buvo žinomas kaip labiausiai į intelektualinį gyvenimą įsitraukęs kraštas visame arabų pasaulyje. Kaip mėgsta sakyti Irako ir kitų musulmonų kraštų intelektualai, „knygos yra parašomos Egipte, išspausdinamos Libane, o skaitomos Irake“.
Toks požiūris skatina mus viltis, jog Rasheedas ir kiti irakiečių menininkai sugebės nuosekliai tęsti dabartinio Irako kultūrinės aplinkos išlaisvinimą ir atgaivinimą. Reikia tikėtis, jog JAV prielankumas Rasheedo ar kitų irakiečių menininkų kūriniams išreikš tikrąjį susidomėjimą Irako menu, o ne primins amerikiečių padarytos skriaudos atpirkimo aktą. Rasheedo siekis ištikimai ginti tiesos žodį yra tikrojo menininko užduotis. Ši užduotis yra kilni, bet itin nelengva. Ypač ten, kur kūrybinė menininko veikla yra neatsiejama nuo kasdienių bandymų išgyventi.
Naomi Wolf yra politinė aktyvistė ir socialinių santykių kritikė, neseniai išleidusi knygą „Give Me Liberty: A Handbook for American Revolutionaries“.
