Perskaičiusi portale ,,Delfi" Lietuvos Respublikos teisingumo ministro R. Šimašiaus atsiliepimą apie mano globojamos mergaitės gyvenimo aplinkybes, netekau žado. Nebūčiau nustebusi, jei teiginiai, kuriuos perskaičiau, būtų ištarti suinteresuoto ar įklimpusio į pedofilijos skandalą asmens, bet tik ne aukščiausius teisingumo vykdymo svertus ir įrankius valstybėje savo rankose laikančio asmens, kuriam patikėta būti tiesos ir teisingumo sargu, didžiausiu teisingumo įtvirtinimo bei moraliniu autoritetu. Todėl jo pareikšta pozicija atveria ir liudija viena – iki kokio lygmens esame nugrimzdę į dvasinę bedugnę, kokiems pareigūnams yra patikėta mūsų valstybės teisingumo sargyba ir kokia šių pareigūnų atsakomybė bei moralinis veidas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras teigė:
„Aš noriu atkreipti dėmesį į vieną dalyką: vyksta konfliktas dėl vaiko vaikystės, galima taip sakyti. Viena pusė nesibodi tą vaikystę eksponuoti, prekiauti ja, naudoti savo interesams, galbūt ir nuoširdiems, bet vis tik savo interesams. Tuo tarpu kitoje pusėje yra tam tikros padorumo ribos: neviešinti apklausų, nepasakoti, ką vaikas pasakoja, tai yra saugoti jo vaikystę“.
Kadangi šis teiginys tiesiogiai įžeidžia mane kaip teisininkę ir mergaitės globėją, faktiškai atliekančią jai motinystės pareigas, o kartu paniekina mergaitės teises ir laisves, ir tiesiogiai gina bei aukština galimus nusikaltėlius, drįstu šiam ponui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, priminti ganėtinai šiurpų liudijimą apie jo viešai užstojamą pusę - mažametės parodymus iš viešo teismo posėdžio pedofilijos byloje apie jos motinos L.Stankūnaitės „saugotą“ mažametės mergaitės vaikystę. Ministras tokį apklausos viešinimą laiko nepadorumu; o vis dėlto gal tai karti ir daug kam neparanki bei trokštama nuslėpti tiesa, neleidžianti ,,padoriai“ kurti viešoje erdvėje idealų Stankūnaitės dvasinio portreto piešinį ir toliau dezinformuoti visuomenę?
Taigi pedofilijos byloje esančiame 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78) fiksuota, kad atliekant nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie byloje nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais, duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama į klausimus, mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „laižo liežuviu“, „laižė daug kartų“, (mergaitė anatominiame piešinyje pažymi ausį, burną, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną“, „tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena“, Andrius „raudonas“, „storu pilvu“, jis „prašė, kad laižyčiau“ (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtinę, lytinius organus, kojas) ir pabrėžia, jog „vaikams taip daryti negalima“.
Pedofilijos byloje esančiame 2009 m. birželio 9 d. mažametės nukentėjusiosios apklausos protokole (5 t., b.l. 85-89) fiksuojama, jog mergaitė dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnant ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai L. Stankūnaitei. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino, jog Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė jai laižyti savo kūną, lytinius organus.
Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, - tą patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas įkišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos metu mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei). Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų parodymais.
Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai ,,sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą" į burnytę), jai labai skaudėdavo gerklytę.
Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą. Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau apie tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, jog tai, kas jai buvo daroma, yra negerai.
Šios apklausos duomenys dar kartą patvirtina, jog mergaitė visų su ja atliktų apklausų metu vienodai teigė, kad A. Ūsas, dalyvaujant jos motinai L. Stankūnaitei, laižė jai visą kūną, tarp to ir lytinius organus, bei liepė, kad ji laižytų jam visą kūną, tarp to ir lytinius organus, ką pastaroji ir darė. Parodymai, kad A. Ūsas kišdavo jai savo „sysalą“ į burną, iš esmės sutampa su fiksuota A. Ūso reakcija atliekant jo tyrimą poligrafu.
Kaip matyti iš 2009 m. spalio 23 d. mažametės nukentėjusios apklausos, ji dėl nežinomų ir logiškai nesuprantamų priežasčių vėl yra apklausinėjama kitos psichologės, kuri su tiriamąja neturi jokio kontakto, ir kuriam užmegzti buvo skirta daugiau kaip valanda laiko, per kurį mažametė nukentėjusi iš esmės pavargo. Nepaisant to, mergaitė ir šios apklausos metu parodė, jog į mamos namus ateidavo trys vyrai: Ūsas, Jonas ir Aidas. Ji liudijo, kad nurodyti asmenys mamos bute būdavo nuogi. Mergaitė šios apklausos metu taipogi patvirtino, jog yra mačiusi tik tris nuogus žmones, kurie buvo vyrai ir kurių vardai yra Aidas, Jonas ir Andrius. Daugiau jokių nuogų žmonių, tarp jų ir savo tėčio, ji nėra mačiusi.
Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji parodė, jog nurodytus vyrus į butą įsileisdavo jos mama, tai yra L. Stankūnaitė. Paklausta, iš kur žino, kad vienas iš vyriškių yra būtent Andrius Ūsas, nukentėjusioji parodė, jog Ūsas yra pavardė, o Andrius yra vardas, ji tai žino, nes tai jai sakė mama (L. Stankūnaitė). Psichologės paklausta, iš kur nukentėjusioji žino kitų dviejų vyrų vardus, pastaroji atsakė, jog žino, na, tiesiog žino ir viskas. Psichologės paklausta, kur matė nurodytus tris vyrus, nukentėjusioji dar kartą patvirtino „pas mamą, kur dar daugiau“.
Šios apklausos metu nukentėjusioji liudijo, jog A. Ūsas turėdavo mamos buto raktus ir ateidavo net tada, kai mama būdavo išvažiavusi. Psichologės paklausta, ką jie darydavo, kai ateidavo Ūsas, Jonas ir Aidas: žaisdavo, ar kalbėdavo, - nukentėjusioji atsakė: „Ką, ką, nu tai laižydavo, tampydavo, ką darydavo! Ką darydavo, dar?“
Šios apklausos metu pateikus nukentėjusiajai tris gyvūnus ir dvi lėlytes (berniuką ir mergaitę) ir paprašius parodyti, ką jinai veikdavo, kai ateidavo Jonas, Aidas ir Andrius, nukentėjusioji pasiėmė vieną lėlytę ir pasakė, kad tai bus ji, apie pateiktus tris gyvūnus pasakė, kad tai bus Ūsas ir Andrius, ir Jonas, bei tuoj pat patikslino, kad Andrius, Jonas ir Aidas. Ketvirtą gyvūną nukentėjusioji nustūmė į šalį ir pasakė, kad jo nereikia.
Paėmusi nurodytus žaislus, nukentėjusioji parodė, kaip vienas iš nurodytų asmenų išsiėmė „sysalą“ ir kišo jai į burną. Nukentėjusiajai parodžius, kaip tai buvo daroma ir psichologei paklausus, kas taip darė, nukentėjusioji paaiškino, kad Jonas. Po to ji dar parodė, kaip Jonas ją laižydavo ir kišdavo jai į burną bei parodė ant žaislinio meškiuko, kurioj vietoj yra „sysalas“. Psichologei paklausus, kur tai buvo, nukentėjusi atsakė, kad bet kur. Ji taip pat parodė, kad taip darant, būdavo Jonas ir Andrius, ir Aidas, o mama būdavo išvažiavusi. Psichologei paklausus, ar prieš apklausą ji su kuo nors yra žaidusi su tokiomis lėlėmis, mažametė nukentėjusioji nurodė, kad ne, niekada to nėra dariusi.
Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir dar viena mergaitės 2009-12-21 apklausos, atliktos atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00073-09 dėl L. Stankūnaitės poveikio nukentėjusiajai, stenograma (11 t., b.l. 140-152), iš kurios matyti, kad mažametės nukentėjusios parodymai akivaizdžiai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu pedofilijos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to netikėti jais nėra pagrindo.
Šie siaubingi dalykai sukelia tam tikrų minčių. Vertinant R. Šimašiaus žodžius ir mažametės parodymus pedofilijos byloje, galima būtų pasakyti: kiekvieno iš mūsų požiūris į gyvenimą yra skirtingas. Bet jis neturėtų būti skirtingas į vaiko seksualinį išnaudojimą. Nei eilinio žmogaus, nei juolab teisės mokslus išėjusio pareigūno. O ką jau kalbėti apie Teisingumo Ministrą. Ar kokioje kitoje vakarų Europos šalyje galimas toks Teisingumo Ministro svarstymas žiniasklaidoje? Ar apskritai galimas toks požiūris į visą pedofilijos bylą, krūvos lavonų ,,nepastebėjimas“, abejingumas vaikui, patyrusiam prievartą, jo kančioms, siaubingiems mažametės parodymams, pagaliau – jo laisvam norui likti gyventi su globėja? Ar dar kurioje Europos valstybėje galimas toks visų šių klausimų sprendimas? Belieka tik krūpčioti pečiais.
Belieka krūpčioti pečiais ir girdint Ministro frazę, kad man, mergaitės globėjai, jos dramatiška vaikystė yra galimybė siekti kažkokių savų interesų. Įdomu kokių?! Gal Ministras kaip paprastas žmogus pasakytų, kokią asmeninę gerovę, laimę ir džiaugsmą man per šiuos ištisus ketverius metus atnešė ši kova už mergaitės saugumą ir jos teises? Ne vienas, stebėjęs šį siaubingą pedofilijos bylos netyrimo procesą, baisėjosi, kiek dvasinių pastangų pareikalavo ši gynyba, ir akivaizdu, kiek dar pareikalaus. Aš abejoju, kad Ministras bent vaizduotėje norėtų pasikeisti su manimi vietomis. Apie save tegaliu pasakyti tiek, kad kova už tiesą, už vaiko ramų miegą, už jo saugią vaikystę be pedofilų ir civilizacijos nepažįstančių laukinių, tykančių užmauti maišą ant galvos ir bėgti su mažamete kaip su sulaikyta teroriste gatvėmis prikelia ir tada, kai atrodo, kad nebeprisikelsi. Beje, Ministras labai kaltas ir dėl mano tokios būsenos. Nes pedofilijos kataklizmą patyręs vaikas turėjo būti ginamas valstybės teisinių institucijų. Ne vienos ją mylinčios globėjos.
Taigi apie daugelį baisių dalykų, žiniasklaidoje viešai ,,spręsdamas Stankūnaitės" klausimus (išties Stankūnaitės, o ne MERGYTĖS), Lietuvos teisingumo ministras tiesiog sąmoningai nutyli, neužsimena. Tiesa, kažkada yra užsiminęs apie kaltinamąjį pedofilija A. Ūsą, kurį paskutinis matė prieš mirtį. Vietovėje, kur tiek nedaug sodybų. Darau prielaidą: o gal tąkart su juo, L. Stankūnaitės draugu, ir šventė kartu?
Ir klausimai pabaigai: tad kas iš tiesų šioje tragedijoje yra tikri ir tariami vaikystės saugotojai?! Ir – ką iš tiesų linkęs saugoti valstybės TEISINGUMO MINISTRAS?!
