D. Kedžio dukters globėja N. Venckienė balsas.lt skaitytojams pateikia savo poziciją apie įvykius , susijusius su Kauno pedofilijos byla (kalba netaisyta).
Akivaizdu, kad Kauno pedofilijos istorija, jos netyrimas – viena gėdingiausių XXI-ojo amžiaus Lietuvoje. Tiesiog akis badantis sąmoningas teisėsaugos institucijų užsisklendimas nuo tikrosios tiesos, žlugdomos bet kokios pastangos priartėti prie jos, įvairių mitų, siekiant realius faktus apgaubti prieblandų šydais, nukreipti žvilgsnį kita kryptimi, kūrimas šioje istorijoje tapo beveik norma.
Turbūt jokia kita istorija Lietuvoje nebuvo tiek apgaubta melo ir netiesos, sklindančios iš valstybinių institucijų, kiek ši, ir melas šioje istorijoje beveik tapo norma – ne tik akivaizdžiai nutylint įvykius, faktus, detales, bet ir virtuoziškai žaidžiant įprastinių sąvokų turiniais ir reikšmėmis.
,,Nužudytas“ čia greitai virsta ,,paspringo“ (nors tūkstančiai tautos žmonių atidengtame karste matė žiauriai nukankintą mano brolį Drąsių Kedį), arba ,,prigėrė vandens šaukšte“, niekada net alkoholio nevartojęs ir net ne bet ką valgęs žmogus paverčiamas ,,narkomanu“ (taip kai kam patogiau susieti su nusikalstamu pasauliu), eilinis sutiktasis mistiškai virsta vos ne apaštališku ,,tiesos liudytoju“, verčiančiu iš daugiametės tarnybos pareigūnus, operaciją patyręs neįgalus aklasis uždaromas į izoliatorių kaip ,,įtariamas prisidėjęs prie nužudymo“. Visa tai – be galo slogi tautos gyvenimo realybė, liudijanti mūsų valstybinių institucijų neįgalumą. Tačiau institucijos visų pirma yra žmonės. Taigi – jų moralinį degradavimą, sielos juodėjimą, parsidavėliškumą.
Vis dėlto sena ir paprasta lietuvių patarlė sako: ,,Melo kojos trumpos“. Ir visi sąvokų keitėjai, tiesos slėpėjai ir deformuotojai, nutylėtojai priversti atsimušti į savo pačių sukurto melo aklumo sieną, pasiklysti savo pačių žabangose. Ar ne todėl, Generalinėje prokuratūroje Kliunkai skaitant frazę ,,ant ginklo yra D.Kedžio DNR“, taip drebėjo balsas ir tirtėjo rankos, neišlaikančios popieriaus lapo, ar ne todėl nuo žurnalistų atvirumo šiandien reikia bėgti prokuratūros ,,šulams“, ar ne todėl negalima be apsaugos paleisti Stankūnaitės, A. Kudabienės laidoje ,,Srovės“ geranoriškai pasiūliusios dukrytei ,,užmiršti visa, jei kas ir buvo“, taigi ir saugomos nuo savo pačios išsitarimo, nuo savo pačios liežuvio, nes neduokdie... Neduokdie – ir išsiners ištisa pedofilų grandinė, ilga grandinė nuo... - iki... O kas tada?! Kas tada?
Praeitos savaitės portale „Delfis“ perskaičiusi Rimantės Šalaševičiūtės, dabar jau Lietuvos socialdemokratų partijos narės, rašinį „Ar ne Tėvynės sąjungos sukonstruotas tankas pervažiavo mergaitę?“, galima sakyti, jau perdaug ir nenustebau: po gaivenių, lavasčių, kliunkų, keršių, žalimų ir visų kitų -imų ,,teiginių“ ir ,,versijų“ tai – tiesiog dar vienas tos pačios sutrūnijusios juodos knygos puslapis, dvelkiantis tais pačiais pelėsiais. Tačiau kaip tiesos siekiantis žmogus, net ir savo pareigomis įpareigotas ginti ir įtvirtinti teisingumą Lietuvoje, gerbiantis savo nelaimingo brolio atmintį ir saugantis jo dukrelę, be atodairos turiu sureaguoti, nes buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė ir meluoja, ir iškraipo faktus.
Pirmiausia privalau pabrėžti, kad rašydama savo straipsnį, ponia R. Šalaševičiūtė daug ką ,,pamiršta“. Teigdama, jog „Mergaitė jau pervažiuota tanko, tik liko klausimas, kas jį sukonstravo?“, buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė ,,pamiršo“, kad mažametė mano brolio mergaitė TEISMO jau seniai yra pripažinta nukentėjusiąja pedofilijos byloje, o kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso baudžiamoji byla yra perduota TEISMUI. ,,Pamiršo“ R. Šalaševičiūtė paminėti ir Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje buvo pasisakyta apie įtarimų pareiškimą L. Stankūnaitei, kaip kaltinamojo pedofilija A. Ūso bendrininkei. Tai viena.
Antra, ji dramatizuoja faktą, jog šiai psichologiškai traumuotai mergaitei niekas nepadėjo atsitiesti. Čia iš tiesų glūdi didžiulė vaiko drama, bet ne taip komentuotina, kaip tą daro R.Šalaševičiūtė. Visų pirma tai drama, kurią pedofilijos tragediją išgyvenusiam vaikui dar papildomai sukūrė ne kas kitas, o Lietuvos Vaiko teisių apsaugos tarnybos, per prievartą į namus grūsdamos jo nepageidaujamą kaltinamojo pedofilija A.Ūso draugę Stankūnaitę ir nežinia kokių tikslų – greičiausiai prievartinio ,,bendravimo“, forsuotos įtaigos ar hipnozės būdu bei tiesiog griežtu ir įsakmiu tonu (,,Vis tiek turėsi gyventi su motina!!!“) į mažametės sąmonę motiną siekusios ,,įrašyti“ psichologės, absoliučiai nepaisančios paties mažamečio asmens norų ir laisvo pasirinkimo.
Šioje situacijoje buvo visiškai akivaizdu, kad nei buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R. Šalaševičiūtė (jau nuo pat pradžių), nei dabartinė E. Žiobienė, galėjusios tarti svariausią žodį, nukentėjusiajai mergaitei tikrai nepadėjo ir nepadės atsitiesti. Pirmiausia dėl to, kad jos, nors ir įpareigotos savo užimamų pareigų, mergaitės nei kada aplankė, nei ją matė. O neabejotinai turėjo tai padaryti, ir net ne vieną kartą. Šitai tik pademonstravo visai Lietuvai šalies Vaiko teisių apsaugos tarnybų neveiksnumą, absoliutų abejingumą vaiko problemoms, nesistengimą jo suprasti ir užjausti, ir ne tik nesistengimą jam padėti, bet pasakyčiau – žinant ir gerai suvokiant, kad jam kenki – šaltakraujiškai tai daryti toliau. Toks požiūris į vaiko asmenybę ir jo teises XXI amžiaus Europos sąjungai priklausančioje valstybėje – tiesiog viduramžiškas, protu nesuvokiamas. Ir toks Vaiko teisių tarnybų ,,darbas“ - tiesiog nekomentuotinas.
Straipsnyje tiesos neatitinka ir R.Šalaševičiūtės teiginys, esą į ją D. Kedžio motina kreipėsi, siekdama viešinti skaudžią mergaitės istoriją. Tai dar vienas mitas, primenantis daugelio ,,politikų“ mėgiamą eskaluoti ,,tiesą“, kad Kedys primokė pornografijos mergaitę, nufilmavo, o po išsiuntinėjo šimtais adresų, siekdamas kažką kompromituoti. Iš tiesų į tuometinę Vaiko teisių apsaugos kontrolierę R. Šalaševičiūtę mažametės močiutė kreipėsi pagalbos ir problemos sprendimo, bet ne viešinimo, kaip įžūliai meluoja buvusi tarnautoja. Ir kreipėsi tada, kai prokurorai vilkino ikiteisminį tyrimą, neatliko pirminių būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, nors šis tyrimas tęsėsi jau keletą mėnesių – nuo 2008 m. lapkričio 30 d.
Nukrypdama nuo tiesos R. Šalaševičiūtė ,,pamiršo“ paminėti ir mano brolio Drąsiaus Kedžio skundus, adresuotus jai, kuriuos ji persiųsdavo į kitas instancijas arba apskritai į juos nereaguodavo. Šioje vietoje noriu paklausti: ar taip galima atsakingai valstybės institucijos tarnautojai?
Būtina akcentuoti ir tai, jog straipsnio autorė neatsitiktinai nepaminėjo fakto, kad dar iki mažametės močiutės apsilankymo jos vadovaujamoje įstaigoje kaltinamasis pedofilija A. Ūsas jau buvo čionai apsilankęs ir labai šiltai bendravo su Vaiko teisių apsaugos kontroliere, prašydamas pagalbos išvežti mažametę į Vaiko raidos centrą. Ar jai pagrįstai tuomet nekilo klausimas, iš kur toks įdomus ,,pašalinio“ asmens interesas šia mergaite ir tokio pobūdžio jo noras?
R. Šalaševičiūtės siekiai ir pastangos mažametę paimti iš tėvo Drąsiaus Kedžio ir senelių namų visuomet buvo juntami, tik neaišku, kokiu pagrindu ir suinteresuotumu (?). Šie siekiai su kaupu išsipildė 2009 m. spalio 5 d., kai nepranešus mažametės artimiesiems, ji iš vaikų darželio buvo nugabenta į Vaiko raidos centrą gydymui. Nuo ko? Kuo sirgo ši mergaitė? Ką jai reikėjo gydyti mediciniškai ir kodėl, sugrįžus iš minėtos įstaigos, ji neprisiminė, kaip žaisti šachmatais, kur kieme stovi sūpuoklės ir ką su jomis galima veikti?! Įdomu, kokios ,,gerovės“ vaikui šiuo veiksmu siekė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė?! Nuo kokių problemų ją gelbėjo? Kodėl minėtoje įstaigoje vaikui buvo skirti medikamentai, nuo kurių neprisimenama? Kam reikėjo, kad ji kažko neprisimintų? Ką tokio ji turėjo užmiršti?! (galime ironizuoti - vardą, pavardę ar kad kilusi iš Garliavos?!) Ir koks šioje situacijoje Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos kontrolierės interesas? Ką demaskuoja, kokias tiesas liudija minėtasis faktas?! Kitas klausimas poniai R.Šalaševičiūtei: kodėl ten nebuvo nuvežta antroji mergaitė, o atiduota daugybę, bene devynis kartus teistam, policijos paieškomam tėvui?! Ar mąstantys ir sveiko proto Lietuvos žmonės kada bepajėgs suvokti šį faktą, gerbiama kontroliere?! Kokiam likimui palydėjote gyvenimo jau nuskriaustą vaiką?!
Norisi sugrįžti ir prie kitų autorės minimų svarbių ,,tiesų“. R. Šalaševičiūtė, rašydama, kad jau nuo 2006 metų vyksta konfliktas tarp D. Kedžio ir jo šeimos narių bei L. Stankūnaitės, kas turi auklėti mergaitę, ,,pamiršo“ paminėti, kad mano brolis Drąsius Kedys dvejų metukų dukrelę netikėtai rado savaitiniame vaikų darželyje. Ar pareigūnei tuomet nekilo noras (ir ar nebuvo būtina, išgirdus močiutės kreipimosi turinį) pasidomėti, ką tuo metu veikė, kuo užsiėmė ir kaip gyveno vaiko motina? Iš kokių lėšų gyveno, iš kur įgijo prabangius automobilius, kas jai nuomojo butą? Su kuo ji bendravo? Ar tai nebūtų atskleidę netikėtų dalykų, kurie sąžiningam pareigūnui būtų buvę neabejotinai svarbūs, sprendžiant vaiko globos klausimus? Manau, neatsitiktinai R. Šalaševičiūtė ,,pamiršo“ paminėti ir 2008-03-19 taikos sutartį tarp mano brolio Drąsiaus Kedžio ir L. Stankūnaitės, pagal kurią mažametę mergaitę auginti buvo paskirta tėvui, o L. Stankūnaitė pageidavo ir norėjo su ja susitikti tik kas antrą savaitgalį (!!!) (ar tuomet Šalaševičiūtei, kaip svarbiausiai valstybės Vaiko teisių apsaugos pareigūnei, nebuvo svarbu įvertinti motinos motiniškumo sampratą bei jos nusiteikimą vaiko atžvilgiu?). Kontrolierė savo straipsnyje nepasakė ir to, kad nebuvo jokių teisminių ginčų prasidedant ikiteisminiam tyrimui pedofilijos byloje.
Autorės teiginys, jog tebesitęsiant pedofilijos skandalui, „Visokiais būdais imamasi atsikratyti neparankiais prokurorais visuose lygmenyse“, apskritai neišlaiko kritikos. Gal R. Šalaševičiūtė nesusipažinusi su Seimo, Generalinės prokuratūros išvadomis, kad ikiteisminis minėtos bylos tyrimas buvo atliktas nekompetentingai, nekvalifikuotai ir aplaidžiai? Jau tarnybinio patikrinimo metu konstatuota, kad nebuvo atlikti pirminiai, neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie neabejotinai būtų turėję įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei ir sėkmei. Neatlikus būtiniausių, elementariausių tyrimų veiksmų, buvo prarastas laikas ir objektyvūs įrodymai.
Apskritai kai kurie R. Šalaševičiūtės ,,teiginiai“ tiesiog pribloškia. Ji akiplėšiškai meluoja, kad brolio mažametei dukrai susitikti su pussesere nepritaria globėja N. Venckienė. Aš, kaip pedofilijos byloje pripažintos nukentėjusiąja mergaitės globėja, ne kartą kreipiausi į teisėsaugos institucijas su klausimu apie antrosios mergaitės buvimo vietą ir būklę, tačiau man tokia informacija niekada nebuvo suteikta. Nekalbant apie tai, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyboms pranešiau, jog neprieštarauju, kad glaudžiai vaikystėje bendravusios mergaitės susitiktų. DEJA. NIEKAS NIEKADA ANTROSIOS MERGAITĖS Į JOKĮ SUSITIKIMĄ NEATVEŽĖ, IR JOKIO SUSITIKIMO LAIKAS TARP PUSSESERIŲ NIEKADA NEBUVO NUSTATYTAS. KAIP NIEKAS IKI ŠIOL ŠIOS MERGAITĖS IR NEMATĖ, IR BET KOKIOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS DARBUOTOJŲ UŽUOMINOS APIE ŠĮ VAIKĄ TELIKO MĮSLINGOMIS UŽUOMINOMIS. Todėl, kaip ir daugelis šalies žmonių, labai noriu paklausti pareigūnės, KUR YRA IR KAIP GYVENA ŠI NELAIMINGA IR VALSTYBĖS IŠDUOTA MERGAITĖ? Ar kalbos apie ją ir jos atvykimą į Lietuvą nėra dar vienas mitinis burbulas?
Daug ką R. Šalaševičiūtė savo rašinyje ,,pamiršo“. Pamiršo paminėti savo vizitą ir paskaitą mano brolio mažametės dukrelės mokykloje (kokiu tikslu?!) prieš Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjui V. Kondratjevui priimant 2011-12-16 sprendimą (beje, nuo mokyklos iki mergaitės namų labai netoli – galėjo apsilankyti). Pamiršo paminėti ir save kaip auką, kuri buvo rodoma V. Gaivenio laidoje. Auką, kuri iš „slaptojo informatoriaus“ M. Žalimo nurodytų aukų sąrašo jau buvo pradingusi.
Esu giliai įsitikinusi, kad būdama Lietuvos valstybės Vaiko teisių apsaugos kontroliere, ji turėjo visas galimybes ir įgaliojimus, bet taip ir nepasidomėjo mažametės net penkiose apklausose duotais parodymais, L. Stankūnaitės ir A. Ūso melo detektoriaus duomenimis, jų besikeičiančiais parodymais. O kartu ir - kitais surinktais pedofilijos bylos įrodymais, kurie mąstančiam ir sveiko proto žmogui neleidžia abejoti vaiko parodymų patikimumu. Mano nuomone, tai buvo sąmoningai nusikalstama ir neatleistina tokio rango valstybės pareigūnės veikla, padariusi žalą mažametės D. Kedžio dukros gyvenimui.
Beje, ponia R. Šalaševičiūtė, dabar jau būdama Lietuvos socialdemokratų partijos nare, galbūt imsis žygių kartu su bendrapartiečiu Aloyzu Sakalu siekiant išsiaiškinti vaikų patirtą prievartą ir smurtą bei dvasinį terorą Pikeliškių vaikų namuose? Lauksime jos viešų rašinių šia tema. Noriu paklausti ir kitko: kiek per jos darbo laikotarpį Vaiko teisių apsaugos kontroliere gauta pareiškimų dėl pedofilijos ir kiek pradėta ikiteisminių tyrimų?
O autorės užsipultam Gerbiamam profesoriui, europarlamentarui Vytautui Landsbergiui neabejotinai turiu išreikšti didžiausią pagarbą ir padėką ne tik už gebėjimą įsijausti į skaudų mažo vaiko likimą, suvokti jo tragediją, bet už Jam visuomet būdingą realios situacijos matymą, tiesos kaip mūsų gyvenimo pamato siekį, nuolatines pastangas kovoti už prigimtines tautos žmogaus teises, laisvę ir laimę, už teisingumo principais, sąžiningumu, dora ir garbe grįstą lietuvių visuomenės gyvenimą, priešinimąsi viskam, kas žema ir niekinga. Tai žmogus, kuris nusipelno didžiausios pagarbos ne tik kaip mūsų valstybinės nepriklausomybės grindėjas, bet ir kaip žmogus, neabejingas atskiros asmenybės likimui, drąsiai ir ryžtingai kovojantis su tautos būties deformacijomis.
Baigdama norėčiau pacituoti žodžius iš, anot dabartinės politikės R. Šalaševičiūtės, „abejotinos vertės knygos“ (Neringa Venckienė. „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“, 228 psl.): „Pedofilijos byloje yra mano brolio Drąsiaus Kedžio 2009 m. rugsėjo 4 d. (per jo gimtadienį) prokuroro Nerijaus Bieliausko atliktos apklausos protokolas (18 tomas, b.l. 20-23). Į prokuroro klausimą: „Dėl kokių priežasčių išplatinote vaizdo įrašą su dukros pasakojimu apie jos atžvilgiu padarytus seksualinio pobūdžio veiksmus?“, Drąsius atsakė: „Iš nevilties, nes mačiau, kad įvykis netiriamas, kitu atveju aš įrašo nebūčiau išplatinęs“.
Kompiuteryje yra išlikęs brolio sukurtas vadinamasis „Folderis“, taip ir pavadintas - „Paskutinė viltis“, o jame įkeltas Drąsiaus „Laiškas niekam...“.
Tame „Folderyje“ yra adresai visų, iš kurių jis tikėjosi tiesos paieškų, pagalbos dukrelei, iškrypėlių demaskavimo. Ten yra daugybė adresų bei vardai žmonių, kurie niekuo niekada jam nepadėjo - Algimanto Valantino, Laimos Garnelienės, Rimantės Šalaševičiūtės... Ten atsidūrė netgi Vytauto Nekrošiaus, Artūro Paulausko, Virginijaus Gaivenio vardai. Ir dar daugybė kitų, kurie savo abejingumu, o kai kurie – netgi šmeižtu mano brolį nuvarė į mirtį!..“
Tokia yra XXI amžiaus mūsų visuomenės tikrovė. Tikrovė, kurioje gyvename mes, kurioje gyvena mūsų vaikai. Nors ir labai sunku, bet turime, privalome iš jos išsivaduoti. Ne pabėgti į viliojančius užjūrius, kur šilta, gera ir saugu, kur valstybinės institucijos vaikais rūpinasi kitaip, nei tai Lietuvoje daro šalaševičiūtės ir žiobienės bei mūsų teisingumo saugai, bet atstatyti tiesą ir gyvenimo normas savame krašte, gimtoje žemėje, kurią mums išsaugojo protėviai. Kito kelio neturime. Todėl drąsiai, ryžtingai eikime ne melo, o tiesos keliu pirmyn. Žudomi, dvasiškai gniuždomi, niekinami, kasdien aptaškomi pasišlykštėtinu melu. Bet tautos, jos vaikų vardu – tik pirmyn. Į šviesesnį savo ir jų amžių.
