„Mercedes AMG“ komandos pilotai Lewisas Hamiltonas ir Nico Rosbergas savo komandos tinklalapyje svarsto apie būsimųjų lenktynių Monako trasoje ypatumus.
L. Hamiltonas: „Monake būna įrengta ypatinga trasa. Vaikystėje dažnas berniukas svajoja su lenktynine mašina pravažiuoti per tunelį, bet kai tai realiai įvyksta, supranti, kokios fantastinės emocijos lydi tokį važiavimą. Esu nugalėjęs šioje trasoje ir F-3, ir GP2 pirmenybėse. O „Formulėje-1“ čia laimėjau 2008 metais. Čia vyksta fantastiškos lenktynės, ši trasa man yra antra pagal svarbumą po Silverstouno.
Pilotuoti Monake yra labai sudėtinga, o vietomis ir net baisoka – kai kur čia tikri „amerikietiški kalneliai“. Pirmajame posūkyje yra sunku tiksliai nustatyti stabdymo tašką, tai apsunkina situaciją. Po staigaus stabdymo – įsibėgėjimas į kalną link 2 ir 3 posūkių. Šioje vietoje esi įtampoje, nes nematai įėjimo į posūkius, reikia gerai įsiminti trajektoriją ir iš jos nenukrypti.
Toliau seka 4 posūkis, „Casino“, jis sudėtingas, ir čia reikia būti atidžiam, kad gerai jį įveiktumei, reikia idealaus tikslumo. Čia labai lengva užkabinti barjerą, ką mes praktiškai matome beveik kiekvienais metais. Toliau sukame į dešinę ir leidžiamės nuo kalno link „Mirabeau“ posūkio ir vingiuoto sektoriaus, kurį sudaro 5,6,7 ir 8 posūkiai, tai labai lėta trasos dalis. Po to įvažiuojame į tunelį, unikalią šio etapo vietą, patenkame į tamsą ir gerai nematome, kur važiuojame. Belieka tik tikėtis, kad teisingai į tunelį įvažiavai, po to vėl patenki į saulės šviesą ir akys tarsi gauna šoką.
Vėliau reikia pravažiuoti sudėtingus S formos 10 ir 11 posūkius, labai gudrų 12-tą „Tabac“ posūkį, o baseino zonoje – 13 ir 14 posūkius, kurie įveikiami pilnai nuspaustu akseleratoriumi. Toliau vėl S formos posūkiai, o prieš „Rascasse“ reikia staigiai stabdyti. Šiame posūkyje, kaip ir „Anthony Noghes“, labai blogas sukibimas su asfaltu, todėl išvažiuojant iš posūkio, lengva suklysti, turint galvoje variklių pajėgumą.
Įdomi šios trasos ypatybė dar ir ta, kad viskas yra „uždengta“ pastatais, nėra net menkiausio vėjelio ir jis čia neturi jokios įtakos: „tik tu, bolidas ir asfaltas“.
N. Rosbergas: „ Monako trasa yra labai sudėtinga pilotams, joje labai sunku vairuoti. Tereikia prisiminti tas siauras gatveles, kuriose paprasta padaryti klaidą. O jos čia neatleidžia. Net menkiausias apsiskaičiavimas nublokš pilotą į prastą vietą, ypač jei tu pretenduoji užlipti ant podiumo. Klysti čia nevalia. Reikia būti labai stabiliam, o šiemet neaišku, kaip čia elgsis nauji bolidai su hibridiniais varikliais.
Ką daryti, kad bolidas Monake būtų greitas? Reikia „minkštai“ reguliuoti važiuoklę, bet negalima persistengti. Be to, reikia maksimalios prispaudžiamosios galios. Šiais metais bolido reguliavimas gali turėti lemiamą reikšmę. Mat turbininės mašinos labai skiriasi nuo ankstesnių atmosferinių. Jas sunkiau pilotuoti tam tikro tipo posūkiuose ir Monte Karlo gatvėse tai pamatysime.
Trasa iš abiejų pusių apsaugota barjerų, į kuriuos lengva atsitrenkti, todėl sportininkai visą laiką važiuoja „ant ribos“. Matomumas čia nėra labai geras, todėl didžią dalį rato reikia važiuoti iš atminties. Pilotas turi gerai įsiminti visus posūkius ir žinoti jų seką. Viena iš esminių vietų – vadinamasis segtukas, jį reikia įveikti itin įdėmiai, tai labai lėta vieta, bet joje lengva suklysti.
Kita neįprasta vieta – tunelis. Čia sunku todėl, kad jame tamsiau nei kitur, iš jo išvažiavus, sunku vėl adaptuotis prie dienos šviesos. Tai problematiška, nes šioje vietoje reikia ruoštis stabdymui prieš kitą posūkį. Be to, čia nelygus kelio paviršius, galima prarasti bolido kontrolę. Aš šioje vietoje jaučiuosi labai gerai, nes čia kažkada lankiau mokyklą. Mokyklinis autobusas kiekvieną dieną mus veždavo per šį tunelį, o dabar aš juo su sportine mašina skrieju 300 km/h greičiu. Neįtikėtina...“
