Balsavau prieš Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą, nes negaliu sutikti su Seimo pažeminimu, nes neturiu pagrindo pasitikėti prokuratūros ir teismų vadovais.
Visų pirma, prokurorai melavo Seimui ir visuomenei, teigdami, kad negali įvykdyti Seimo nutarimo ir parodyti laikinajai Seimo tyrimų komisijai Garliavos šturmo medžiagos. Jie tvirtino, neva jiems neleidžia to padaryti įstatymai, bet citavo Baudžiamojo proceso kodekso straipsnį, skirtą žiniasklaidai. Tuo tarpu pagal Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymą prokurorai privalėjo pateikti visą tyrimui reikalingą medžiagą komisijos nariams. Buvo atvirai pasityčiota iš Seimo, kai prieš jį generalinis prokuroras Darius Valys pasitelkė Šiaulių prokurorę Niną, kurios dalyvavimo sprendžiant Seimo nario neliečiamybės panaikinimo klausimą ir perduodant medžiagą Seimui joks įstatymas nenumato. Taigi, atsisakęs įvykdyti Seimo nutarimą ir nepateikęs visos Seimo reikalautos Garliavos šturmo medžiagos, generalinis prokuroras pamynė konstitucinę Lietuvos Respublikos santvarką, o Seimas, sutikęs su tokiu prokuroro elgesiu, prisidėjo prie Konstitucijos paniekinimo.
Prokurorai melavo Seimui ne pirmą kartą. Praėjusios kadencijos Seimo Antikorupcijos komisijai, tyrusiai FNTT vadovų atleidimo klausimą, prokuratūros vadovai taip pat sakė netiesą. Dar ankščiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas atskleidė, kad aukščiausi prokurorai net raštu melavo Seimui teigdami, kad vadinamoji Kauno pedofilijos byla tiriama sėkmingai.
Prokurorai pradėjo žeminti Seimą tuomet, kai pamatė, kad jis nuolankiai kenčia Valstybės saugumo departamento patyčias. Prisiminkime: VSD iki šiol neįvykdė Seimo nutarimo ir nepateikė Seimui 12 analitinių pažymų apie aukšto lygio politinę korupciją. VSD vadovai susidorojo su Seimo komisijai sąžiningai liudijusiais kontržvalgybos pareigūnais ir iš Seimo tribūnos grasino susidorojimu jų veiklą tyrusiems tautos atstovams. Nuolankiai paklusęs Šiaulių prokurorei Ninai, šios kadencijos Seimas prisiėmė ir ankstesnių Seimų pažeminimo gėdą.
Seimas pabūgo ir atsisakė siekti tiesos. Laikinoji tyrimo komisija ir Seimas arogantiškai nesutiko išklausyti Visuomeninės komisijos gegužės 17-osios smurto aktui Garliavoje ištirti. O ši Visuomeninė komisija, kurioje dirbo Lietuvos Konstitucijos kūrėjai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė, Narcizas Rasimas ir žinomi žmogaus teisių gynėjai, konstatavo, kad policijai šturmuojant Garliavą ir smurtaujant prieš vaiką buvo šiurkščiai pasikėsinta į konstitucinę valstybės santvarką. Seimas ignoravo Visuomeninės komisijos jam užduotą esminį klausimą: kokiu teisės aktu remiantis Garliavoje buvo panaudota jėga prieš vaiką? Jei tokio teisės akto nėra ir smurtauta prieš vaiką buvo neteisėtai, tai pasipriešinimas neteisėtam smurtui buvo ne nusikalstamas, o teisėtas veiksmas. Deja, Seimo dauguma balsavo už Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą taip ir nedrįsusi į jai užduotą klausimą atsakyti.
Seimas nutarė aklai paklusti Lietuvos teisėsaugai, nors ja pasitikėti neturi jokio pagrindo. Iki dabar lieka neaišku, kodėl aukšto teisėjo nužudymas buvo taip vangiai ir aplaidžiai tiriamas. Kodėl buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas neišgirdo asmeninio savo kurso draugo teisėjo Jono Furmanavičiaus prašymo suteikti jam apsaugą ir pasiuntė savo bičiulį į mirtį? Kodėl prokuratūros vadovai slėpė informaciją, kad teisėjui J. Furmanavičiui gresia nužudymas? Žuvus teisėjui, aukščiausiųjų teisėsaugininkų ir valstybės vadovų pareiga buvo pasakyti, kad šią bylą privalo tirti patys geriausieji kriminalistai, ir paklausti, kiek iš rezervo reikia skirti lėšų tokiam tyrimui. Bet tai nebuvo padaryta. Tokio ypatingo, Vakarų valstybėse įprasto, teisėjo žūties tyrimo neprašė net Teisėjų taryba ir jos pirmininkas.
Tačiau Teisėjų tarybos ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius pasielgė taip, kaip jokioje civilizuotoje valstybėje nėra elgiamasi: Lietuvos televizijoje jis išvadino tuometinę teisėją Neringą Venckienę „ne tik teisinės, bet ir politinės sistemos pūliniu“. Taip ją nuteisė be teismo. Tokiu Teisėjų tarybos pirmininko išpuoliu iki šiol nepasipiktino nei prezidentė, nei Seimas. Vadinasi, šios valdžios institucijos G. Kryževičiaus pozicijai pritaria. Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai Neringos Venckienės konstitucinė teisė į nešališką teismą nebus užtikrinta. Juk ją teisiančių teisėjų karjeros priklauso nuo G. Kryževičiaus ir jo nuomonei pritariančios prezidentės.
Ar Seimo dauguma šių aplinkybių nežinojo? Žinojo. Matyt, nemaža dalis žinojo ir tai, kokios stiprios jėgos už eilinės prokurorės Ninos stovi. Ir žinodami pakluso jėgai.
