Lapkričio 21-osios vakarą Vilniaus galerijoje „Meno niša“ keramikė ir žurnalistė Nomeda Marčėnaitė pristatė knygą vaikams „Lėlė“ ir iliustracijų parodą. Anksčiau kulinarijos knygą išleidusi žinoma moteris teigė, kad mintis apie knygą vaikams nebuvo spontaniška, o pati N. Marčėnaitė rašanti daug, tik kol kas nevisi sumanymai išvydo dienos šviesą: „Rašau tikrai seniai daug, bet dažniausiai nuo mano grafomanijos kenčia kompiuteris. Šio teksto ilgai nenorėjau niekam rodyti, bet atėjo tokia diena, kai negalėjau patylėti“, - kalbėjo N. Marčėnaitė.
Į knygos pristatymui skirtą spaudos konferenciją Nomeda atskubėjo išskirtinai pasipuošusi: moteris vilkėjo pūstą, taškuotą sijoną, prie jo derančias tampres bei avėjo raudonus sportinius batelius. Taip valiūkiškai pasipuošusi knygos autorė į renginį atsinešė ir lėlę – savo pasakojimo vaikams simbolį.
Knygelės autorės teigimu, pats tekstas buvo parašytas gana greitai – per mėnesį, bet daug laiko užtruko iliustravimas. Nomeda prasitarė, kad šią knygelę iliustravo pati labai originaliu būdu: ji fotografavo kaimo buities ir kitus aplinkos fragmentus, kurie vėliau virto piešinėlių kompozicijomis.
Savo knygoje Nomeda pasakoja istoriją apie mergaitę ir jos lėlę. Ši istorija, kaip ir dera pasakojimui vaikams, turi šiek tiek paslapties, bet pats pasakojimas yra nuoširdus, vaikiškai paprastas ir kaip teigė literatūrologas K. Urba, be noro įtikti ar perteikti dirbtines emocijas, o kartu dvelkiantis ramybe. K. Urba gyrė autorę už puikų įsijautimą į vaiko psichologiją.
Kalbėdama apie savo knygą autorė sakė: „Labai norėjosi kalbėti subtiliai, juk vaikas nesuka galvos dėl emigracijos, nemąsto apie priežastis ir pasekmės – jis jas išgyvena. Taip ir norėjau padaryti, kad būtų tik nedidelės užuominos. Apie kitus dalykus – Sibirą, kapines, bažnyčią taip pat užsimenama tik fragmentiškai. Mano nuomone, su vaikais apie mirtį suaugusieji per mažai kalba. Labai norėjau parodyti, kaip vaikas mato pasaulį, kaip jis žiūri į suaugusiųjų pavyzdžius.“ N. Marčėnaitės teigimu, knygoje atskleidžiami vaiko bandymai save identifikuoti, kylantis nerimas, vienatvės išgyvenimai.
Nomeda teigė, kad norėjosi į vaiko gyvenimą pažvelgti jo paties akimis: „ Su kuo vaikui save tapatinti, kai aplink visi krykštauja ir viskas labai gerai? Man patinka mintis, kad jei gyvenime pasitaiko duobė – gali iš jos išlipti. Vaizduodama pagrindinę knygos heroję – mergaitę, labai stengiausi, kad teigiamų emocijų taip pat būtų. Norisi ieškoti gražių išeičių. Vaikas turi gebėjimą matyti ir kurti labai gražius dalykus, jei tik jis atsiranda tinkamoje aplinkoje.“
N. Mačėnaitės knygos pristatyme dalyvavęs vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba kalbėjo: „Kažkam viršelyje esu parašęs tokią anotaciją: „Liūdesys gali būti gražus“. Kalbant apie šią knygą tai puikiai tinka: tai anaiptol nėra slogi knyga. Aš šią knygą skaičiau kaip suaugęs žmogus ir pastebėjau visas meninines priemones, vaikas to nepastebės, bet kai vaikas su mama prisėda skaityti, jie nekrykštauja iš laimės – susikaupę sėdi, kalbasi analizuoja. Ši knyga tikrai negali prislėgti, juk koks finalas – penkios žvakutės ant torto“, – juokavo literatūrologas.
