Vyriausybei siekiant perskirstyti didesnę dalį bendrojo vidaus produkto per valstybės biudžetą nereikėtų kartoti 2009 metų klaidų, kuomet padidinus daugelį mokesčių tarifų, biudžeto pajamos sumažėjo, nes padidėjo mokesčių vengimas, o nemažai veiklos pasitraukė į šešėlį. Daug efektyvesnių rezultatų, nepakenkiančių šalies konkurencingumui, galima pasiekti kovojant su mokesčių vengimu ir didinant mokesčių mokėtojų skaičių. Pasimokyti galima ir iš labiausiai skolų krizės pažeistų Europos valstybių.
Jau tampa dėsningumu, kad vienas ar kitas politikas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva pagal valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykį yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje. Tiesa, ar tokią būseną pavadinsime „paskutine“ ar „pirma“ vieta, priklauso nuo ideologijos ir požiūrio. Liberalių pažiūrų ekonomistai greičiausiai teigtų, kad tai yra pirma vieta, nes valstybė ne per daug apmokestina įmones ir gyventojus, o leidžia jiems patiems nuspręsti, kaip jie disponuos uždirbtomis lėšomis. Kairesnių pažiūrų atstovai atkreips dėmesį, kad mažai perskirstant per biudžetą, valstybė turi mažai galimybių teikti viešas paslaugas ir mažinti socialinę atskirtį.
Lietuva šiuo aspektu atsilieka nuo „gerovės ekonomikos“ – didelio perskirstymo – modelį pasirinkusių ES valstybių, tačiau pasauliniame kontekste nesame išskirtiniai. Pažangiausiose ir konkurencingiausiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Honkonge, Singapūre, valdžios sektoriaus išlaidos yra mažesnės nei Lietuvoje. Tačiau tai neužkerta joms kelio sukurti ekonomikas ir visuomenes su vienu aukščiausiu pragyvenimo lygiu ir mažiausiu skurdu pasaulyje. Pagrindinės priežastys, kodėl bent artimiausią dešimtmetį Lietuva turėtų lygiuotis ne į ES standartus, o į pastarąsias valstybes, yra aukštas mokesčių vengimas, tolerancija kontrabandai, išsikerojusi šešėlinė ekonomika. Svarbiausia, didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą yra toleruotinas tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai, kuo kol kas girtis negalime.
Dėl šių priežasčių kalbėti apie mokesčių didinimą Lietuvoje dar anksti. Graikija bei kai kurios kitos Pietų Europos valstybės, bandydamos lygiuotis į Skandinavijos šalis ir didindamos perskirstymą per biudžetą bei mokesčius, neatsižvelgė į tai, kad jos neturi (kaip, beje, ir mes) vieno svarbaus skandinaviško bruožo – aukštos mokesčių moralės.
Todėl teisingas kelias, kuriam, panašu, pritarė ir naujoji vyriausybė, yra šešėlinės ekonomikos masto mažinimas, didinant mokesčių mokėtojų skaičių. Juolab, kad šioje srityje nereikia išradinėti dviračio – labiausiai skolų krizės pažeistos Europos valstybės – Graikija, Italija, Ispanija – pastaraisiais metais įgyvendino labai daug priemonių bandydamos padidinti biudžeto pajamas neapsunkinant ir taip sąžiningai mokesčius mokančių gyventojų.
Opiausia šių šalių problema yra neapskaitoma prekyba, o viena dažniausiai taikomų jos prevencijos priemonių – atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimas. Italija per paskutinius trejus metus šią ribą griežtino net kelis kartus ir sumažino nuo 12500 eurų iki 1000 eurų. Graikijos vyriausybė uždraudė atsiskaitymus tarp privačių asmenų ir verslo subjektų bei tarp verslo subjektų, jei sandorio suma viršija 1500 eurų, o ateityje finansų ministerija planuoja šį limitą sumažinti iki 500 eurų. Ribojimus atsiskaitymams grynaisiais pinigais taiko ir Ispanija, Prancūzija bei Rumunija. Graikija, labiausiai kenčianti dėl šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo, net svarsto galimybę taikyti 3 procentiniais punktais mažesnį PVM tarifą prekėms ir paslaugoms, jei atsiskaitymas vykdomas elektroniniu būdu.
Šios priemonės vertinamos nevienareikšmiškai, nes jos kovoja ne su šešėlinės ekonomikos priežastimis, o su jos pasekmėmis. Tačiau šių priemonių paplitimas neleidžia abejoti jų efektyvumu, nes vienaip ar kitaip yra suvaržoma vienintelė terpė, kurioje galimi neoficialūs atsiskaitymai. Tradiciškai tokios priemonės sulaukia menko visuomenės pritarimo, nes dažniausiai manoma, kad iš to naudos turės tik finansinės institucijos. Iš tiesų, grynųjų pinigų tvarkymas bankams yra nuostolinga veikla, nes gaunamos komisinių pajamos dažniausiai nepadengia patirtų sąnaudų. Tačiau augant elektroninių atsiskaitymų skaičiui dėl to naudos turėtų ne tik finansiniai tarpininkai, bet ir gyventojai bei valstybė.
Lietuvoje grynųjų ir elektroninių pinigų santykis yra maždaug tris kartus didesnis nei Estijoje bei maždaug 6 kartus didesnis nei Skandinavijos valstybėse. Panašiai skiriasi ir elektroninių atsiskaitymų paplitimas. Populiarėjant elektroniniams atsiskaitymams mažėtų ir vieno atsiskaitymo kaina, o dėl to naudos turėtų ir prekybininkai, ir vartotojai. Nors atsiskaitymų grynaisiais ribojimas nešalina šešėlinės ekonomikos priežasčių, jis leidžia valstybei lengviau fiksuoti nelegalios prekybos ir nelegalių pajamų reiškinius, bei efektyviau kovoti su mokesčių vengimu.
Neoficialus darbo užmokestis yra antroji opi problema, dėl kurios valstybių biudžetai praranda daug pajamų ne tik Pietų Europoje, bet ir Lietuvoje. Nelegalaus darbo rizikos padidinimas yra dažniausiai taikoma prevencinė priemonė. Baudos kartais taikomos ne tik darbdaviui, bet ir dirbančiajam (pavyzdžiui, Rumunijoje), o darbdavys už pakartotinus nusižengimui gali būti baudžiamas itin griežtai – Austrijoje iki dviejų metų nelaisvės. Tačiau dažni patikrinimai yra papildoma našta ir sąžiningai veikiančiam verslui, todėl svarbu sutelkti dėmesį į pagrindinę nelegalaus darbo ir neoficialaus darbo užmokesčio priežastį – per didelę mokestinę naštą.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje gyventojai dažnai sutinka gauti neoficialų darbo užmokestį, nes nežino ar nesupranta įmokų Sodrai naudos. Todėl reikėtų grįžti prie prieš porą metų pradėtos diskusijos ir socialinės apsaugos sistemą reikėtų reformuoti į „taškų“ ar „virtualių sąskaitų“ sistemą, kuomet gyventojo gaunamos paslaugos ar socialinės išmokos tiesiogiai priklausytų nuo jo sumokėtų įmokų.
Deklaruoti gautas pajamas skatina ir galimybės susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pavyzdžiui, draudžiantis gyvybę ar įsigyjant kitas visuomenei naudingas prekes ar paslaugas. Priešingai nei PVM lengvatos, galimybės susigražinti dalį GPM neiškraipo konkurencijos ir turi realų poveikį gyventojų perkamajai galiai, todėl jų sąrašas galėtų būti plečiamas. Visuotinis ir nuolatinis gyventojų turto ir pajamų deklaravimas padėtų nustatyti daugiau nelegalių pajamų ir neteisėto praturėjimo atvejų, tačiau valstybei tai daug kainuotų (didelė gyventojų dalis kol kas negali padaryti to namuose, pasinaudoję asmeniniu kompiuteriu). Tačiau pradėti reikėtų bent nuo to, kad pajamas ir turtą nuolat turėtų deklaruoti visi įsigyjantys brangų registruojamą turtą.
