Elvyra Žvirblienė
Birželio pabaigoje išvykdamas į Venesuelą savo gerbėjams Nerijus paliko savotišką intrigą : „Nežinia kada grįšiu, o gal pasiliksiu ir visam“... Sakė taip ne šiaip sau, kadangi susiruošė į šią šalį nebe pirmą kartą ir turėjo patirtį, kad planuoti iš anksto Venesueloje nieko negalima. „Čia viskas keičiasi kas diena. Važiavau dviems koncertams, tačiau koncertų datos keitėsi tris ar keturis kartus,“ - pasakoja Lietuvos baleto žvaigždė.
Užtat nuvykus į Venesuelos sostinę Karakasą viskas vyko taip, kaip ir buvo planuota. Į Karakasą jau antrą kartą Nerijus Juška vyko buvusios Lietuvos balerinos Rūtos Railaitės - Butvilienės kvietimu. Ji jau aštuoniolika metų Venesueloje gyvena su savo vyru smuikininku Raimondu Butvila ir dirba pedagoginį darbą visame pasaulyje žinomos balerinos Ninos Novak baleto mokykloje. „Išėjau pedagoginius kursus pas Niną Novak ir dirbau repetitoriumi jos baleto mokykloje, šokau dviejuose koncertuose,“ - taip lakoniškai apibūdina savo veiklą Karakase Lietuvos baleto primarijus.
Fantastiška publika ir neįprastas bendravimas
Nerijus sako, kad didžiausią įspūdis Venesueloje jam paliko baleto publika. “Karakase žiūrovai nėra išlepinti meno, nes jų baletui dar toli iki mūsų baleto, užtai publika fantastiška. Išeini į sceną, o čia - ovacijos didžiausios, žiūrovai šaukia, klykia : „Neri, Neri“. Ir taip be perstojo : kol tu šoki, jie susižavėję skanduoja tavo vardą. Aišku, tai įpareigoja pasitempti. Kita vertus, visada, kai koncertuoji svetimoje šalyje,žinai, ką privalai, kadangi tave žiūri per padidinamąjį stiklą."
„O apskritai, žmonės ten labai šilti“, - dalinasi įspūdžiais Nerijus. – „Einu miestu, o su manimi visi iš eilės sveikinasi. Parduotuvėje kreipiasi : „Mano meile“...Ir taip visi į visus... Dar geriau teatre, kur santykiai buvo vos ne broliški. Kiek kartų per dieną bevykdavo repeticijos, tiek kartų su manimi baleto artistai sveikindavosi. Ateini,puola prie tavęs, apsikabina, bučiuoja taip, kaip lietuviai ko gero bučiuojasi nesimatę metų metais : „Sveikas, mano meile, kaip tau sekasi?“- taip sutikdavo kolegos, prieš kiekvieną repeticiją."
„Šiek tiek neįprasta, bet gana greitai pripranti prie tokio bendravimo, o paskui keista, kai grįžęs į Lietuvą su tokiais įpročiais, lieki nesuprastas“, - juokiasi Nerijus. – "Grįžti ir visai natūraliai toliau taip elgiesi kaip elgeisi: sveikiniesi ir nori apsikabinti, pasibučiuoti, ir staiga - keista reakcija : žmogus traukiasi, niekaip nesuprasdamas, kas čia vyksta ir dėl ko.“
Nerijus Juška (nuotr. asm. archyvo)
Iš karto pripažino žvaigžde
Lietuvoje pripažinimo ir dėmesio nestokajantis baleto primarijus pasakoja, kad Venesueloje nuo pat pirmos akimirkos jautėsi žvaigžde ir to įrodinėti neteko. „Tie, kurie mane kvietė jau žinojo, kas aš, nes buvome susipažinę pries ketverius metus. Taigi, ne katę maišę pirko. Per tą mėnesį nuveikiau nemaža darbų: koncertuose pasirodžiau su naujais numeriais, kurių Lietuvoje nesu šokęs. Mokiausi pats ir mokiau kitus.“
Rūta Railaitė įvertino Nerijų nedviprasmišku komplimentu : „Jei iki tau atvykstant teatre irgi buvo primarijus, tai po tavo pasirodymų jis visai nublanko“.
Merginų dėmesio Nerijus taip pat nestokojo. „Venesueloje merginos be didelių kompleksų: viena jauna baleto šokėja manęs paklausė, ar turiu Lietuvoje vaiką. Kai atsakiau „ne“, ta mergaitė pasisiūlė man jį padovanoti.“ Apskritai, visos merginos ten betarpiškai bendraujančios. Rūta mane net tramdė : „Baik, Nerijau, flirtuoti. Ir taip visos galvas pametusios, žiūrėk, ims ir atskris kartu vienu lėktuvu į Lietuvą“...
Nerijus Juška (nuotr. asm. archyvo)
Dėl ko verta sugrįžti
“Iš nuotraukų, kurias sudėjau, būdamas Venesueloje į Facebook – ą, kai kam gali pasirodyti, kad aš ten tik linksminausi ir ilsėjausi. Iš tiesų dirbau „juodai“. Per visa mėnesį teturėjau tris dienas laisvas. Du savaitgalius su Rūta, Raimondu ir jų draugais keliavome. Vieną savaitgalį plaukėme su kateriu į Karibų salas. Tiesiog keliavome nuo vienos salos prie kitos. Nedidelės tos salos. Atplauki į vieną, kur auga vos penkios palmės, prisiriši hamaką prie medžio ir guli sau. Matai jūroje žvaigždes.. Mačiau ir raja. Kartą nardydamas norėjau išsitraukti jūros žvaigždę, žiūriu - šalia raja. Visas noras turėti žvaigždę iš karto prapuolė."
„Tikras žemės rojus – Karibų salos“, - su nostalgija atsidūsta baleto solistas.- „Mėlynas dangus, jūra tokios spalvos, kokia atvirukuose tebūna. Nardai, o aplink tave šimtai ryškiaspalvių žvaigždžių, koralai... Štai dėl to ir norisi dar ir dar kartą sugrįžti į tuos kraštus.“
Kitą savaitgalį prie Karibų jūros Nerijus su vietos lietuviais važiavo džipais, o atgal grįžo džiunglėmis ir džipais visa kelią važiavo kalnų upe. „Vaizdai fantastiškai ir jausmas toks pat, kai važiuoji vandeniu, o aplink - tunelis medžių. Iki pat galutinio taško važiavome upe, o tada čia pat, upėje, mašinos sustojo. Atsidarė bagažinės, užgrojo muzika, vieni deginosi, kiti maudėsi prie krioklio, dar kiti čia pat,upėje, surengė pikniką,“ – pasakoja Nerijus.
Nerijus prisimena, kaip tos pačios kelionė metu teko gelbėti džiunglėse upėje skęstančią mašiną. 'Prieš mus važiavęs džipas, už posūkio staiga pradėjo skęsti, tiesiog grimzti į vandenį. Beveik mūsų akyse nugrimzdo iki pusės, o mašinoje - vaikai, vyras, moteris. Vaikai klykia kaip išprotėję... Puolėme traukti. Pirmiausia ištraukėme motiną ir vaikus, vyras dar bandė gelbėti automobilį, bet, matyt, supratęs, kad gali pats nuskęsti, šoko lauk. Dar keletas minučių, ir mašina būtų nugrimzdusi į vandenį. Išgelbėjo mūsų vairuotojas Aras, taip pat Venesueloje gyvenantis lietuvis. Ji savo džipe turėjo viską, ko reikia, kad galėtų ištempti skęstantį automobilį. Ištempė ir partraukė ją džiunglėmis iki pat namų."
Nerijus Juška (nuotr. asm. archyvo)
Staigmenos
„Skrisdamas į Venesuelą, pasiėmiau ispanų kalbos žodynėlį, sakiau sau, kad mokysiuos ispanų kalbos, nes ten, kur mane žadėjo apgyvendinti, šeimininkai kalba ispaniškai. Bet uoro uoste pasitikusi Rūta pranešė, kad planai keičiasi : “Gyvensi mūsų namuose„. Atvažiuojame į Rūtos nuomojamą namą, o mus pasitinka to namo šeimininkė, kuri kalba lietuviškai... Kitą dieną vykstame su Rūta ir Raimondu į svečius, pasirodo, - į lietuvių šeimą. Va, ir staigmenos, kurių nesitikėjau – nuskrendi vos ne į pasaulio kraštą, o bendrauji sava kalba.“
Kviečia vėl atvykti
„Nėra daug lietuvių Venesueloje“, - pasakoja Nerijus, - „bet tie, su kuriais teko bendrauti ir susipažinti dėka Rūtos, liko draugais. Išlydėdami į Lietuvą, jie pakvietė atvykti pasisvečiuoti kada tik panorėsiu : “Atvažiuok pailsėti, mūsų namai – tavo namai, galėsi imti mūsų mašiną ir keliauti po šalį... Parodysime tokias vietas, kokių dar nesi matęs.„ O kitas kvietimas baleto – vėl atvykti koncertams. Dar nieko negaliu pasakyti ir planuoti į priekį, viena žinau : ilsėtis nieko nedirbant – ne man. Visą pasaulį esu išmaišęs, bet niekada nesu keliavęs vien ilsėtis. Jei jau planuoju kelionę į užsienį, visada pasidomiu, ar bus scena, ar turėsiu veiklos. O poilsis...jau šalia viso to.“
Trūko draugų, merginų
„Visą gyvenimą esu vienas ir darau tai, ką noriu daryti. Šioje kelionėje to man ir trūko,“- vieną kelionės minusą įvardija baleto primarijus.- „Nebuvo taip : turiu laisvo laiko ir važiuoju, kur man reikia, kur noriu. Čia tokio laiko beveik nebuvo, nes buvau jame įrėmintas ir priklausomas : pirmiauisia nuo tų, kurie manęs atvažiuoja paimti į repeticiją, kurie nuveža, parveža... Trūko savų draugų, todėl atradęs laisvą minutę sėsdavau prie kompiuterio, pabendrauti su tais, kurie Lietuvoje. Nuoširdžiai sakau, Lietuvos trūko pirmiausia dėl draugų. Kas be ko, pasigedau ir Lietuvos merginų. Nesakau, kad Venesueloje merginos negražios. Patrauklios, simpatiškos, mielos, bet mūsiškėms neprilygsta. Grįžti į Vilnių iš Karakaso ir pasijunti lyg Paryžiuje. Eini Gedimino prospektu, ir vaizdas kitas : merginos su suknelėmis, sijonais... Matyti kažkoks aprangos stilius, kodas... Venesueloje visai kitaip : merginos gatvėje kasdieniškos, apsirengusios paprastai, kartais net atrodo - kaip pakliuvo...“
Nerijus Juška (nuotr. asm. archyvo)
