Artistiškasis ir charizmatiškasis Artūras pamažu, tačiau užtikrintai žengia profesionalios muzikos link. Pirmieji jo kūriniai kartu su projektu Muse IQ svetainėje Youtube.com jau viršyja 66 tūkstančius peržiūrų. Ar „Eurovizijos“ dėka bus atrastas naujas didelis talentas ar tai tik akimirkos blyksnis – parodys laikas.
Kaip vertini savo pasirodymą „Eurovizijos“ atrankoje?
Pasirodymas šiai dienai, toks, kos jis buvo, buvo geras, mano manymu. Nes beveik viskas, kas buvo planuota ir įvyko. Iš vokalinės pusės viskas taip pat buvo gerai. Manau, kad komisijos žodis ir išryškino tuos negerumus, kurie buvo dainoje, bet kurie galbūt buvo nepastebimi pačiam kūrėjui.
Ar pats pritari komisijos komentarui, kad daina tau šiek tiek sutrukdė?
Ne tam, kad sutrukdė, bet tam, kad neleido iki galo išsiplėsti ir parodyti visko. Ji iš tiesų yra gana statiška. Ieškojom sprendimų, kaip labiau ją išryškinti, bet tiesiog pati daina turbūt nenorėjo būti per daug išryškinta.
Kurie tavo konkurentai tau patiko labiausiai?
Man patiko The Artrace, Chill Out, Have No Doubt... Patiko dar kažkas, bet kaip tyčia dabar pamiršau... (juokiasi – aut. past)
Ar tikrai tavo daina ir pasirodymas buvo skirtas „Eurovizijai“? O gal ėjai tik tam, kad pasirodytum plačiajai visuomenei?
Tai buvo skirta būtent „Eurovizijai“, šis gabalas buvo sukurtas prieš metus ar porą. Aš tiesiog atėjau į studiją pas „In Lite“, pas Darių (Jušką –aut. past.) ir jis sako – turiu tokį kūrinį eurovizinį, kurio vis nerealizuoju, gal norėtum? Ir štai – aš „Eurovizijoje“.
Kaip nuo teatro perėjai prie muzikos?
Teatras ir muzika man buvo du tapatūs dalykai – visada. Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Su metais vis keitėsi, keitėsi, keitėsi ir, ne stebuklingu būdu, bet mąstant, muzika tapo man vienu svarbiausiu dalykų. Visada labai norėjau muzikuoti. Šiaip aš esu privengiantis tų visų televizinių projektų, bet va pasitaikė galimybė dalyvauti „Eurovizijoje“. Jei tai nebūtų „Eurovizija“, aš neičiau.
MuseIQ (Innomine,Einius, Beissoul). Nuotr. Vytauto Jašausko (nuotr. Organizatorių)
Ar šiuo metu vaidini teatre? Kiek vietos teatras užima tavo gyvenime?
Teatre šiuo metu – ne. Labai nesinori sakyti, bet teatras šiuo metu neužima jokios vietos.
Ar padeda aktorinio meistriškumo studijose įgyti įgūdžiai muzikinėje scenoje?
Tikrai padeda. Ką per keturis metus išmoksi, ant pečių nenešiosi. Viskas susikrauna čia (rodo į galvą – aut. past.).
Kokia muzika tau daro įtaką, kas yra tavieji idealai muzikos pasaulyje?
Man be galo patinka juodaodžiai atlikėjai, klausau jų turbūt nuo septynerių metų, kai intuityviai pradėjau suprasti, kad noriu ir galiu dainuoti. Luther Vandross, Ray Charles, Aretha Franklin, Seal'as, Anastasia, Jennifer Hudson, Whitney Huston, Celine Dion – man patinka klausyti didelių balsų, dainininkų, kurie dainuoja natūraliai, originaliai, kuriems tai yra natūrali jų būsena.
Kokie tavo atatities planai, susiję su muzika?
Šiuo metu aš užsiimu aktyvia muzikine veikla kartu su muzikos kūrėju Innomine bei Einiumi. Mes turime savo bendrą muzikinę jungtį pavadinimu MuseIQ ir kuriame eksperimentinės elektroninės muzikos kūrinius. Mums padeda ir video vizualizacijų kūrėjas Vytautas Jašauskas, todėl video įrašus yra daug maloniau žiūrėti.
Išsiskiri originaliu stiliumi – tiek dainavimo, tiek išvaizdos. Iš kur tai?
Dėl balso – tai tiesiog įvyko, kai man buvo maždaug keturiolika metų. Aš supratau, kad kažkas man yra ne taip, kaip turėtų būti. Ir iš pradžių stengiausi tai slėpti net nuo paties savęs. O paskui, Muzikos ir teatro akademijoje dėstytoja Neringa Čereškevičienė, kurią aš be galo gerbiu ir myliu, mane atkapstė, ištraukė tą visą medžiagą. Ji pasakė – jeigu tu nieko nedarysi, tai bus blogai.
O rūbai?
Man labai patinka stebinti. Aišku tie stebinimai ne visada būna vietoje ir laiku. Tikiuosi, kad šis nebuvo toks. Kadangi negavau jokių komentarų, kad kažkas buvo labai blogai ar trikdė žiūrint pasirodymą, tai manau, kad viskas buvo gerai. Nemėgstu, kai man ką nors liepia, mėgstu kompromisus. Todėl kai rinkausi sceninius drabužius, stengiausi, kad jie patiktų ir žmonėms, kurie kartu eina į sceną, ir man pačiam. Kai atnešiau rūbus, kuriuos noriu dėvėti – visi pritarė, kad tai yra gerai. Kasdien man patinka retro – vintažiniai rūbai, kokių 60-ųjų, 70-ųjų metų, nes jie man teikia kažkokio jaukumo. Pats laikmetis yra labai įdomus, artimas savo mintimis ir kūryba, todėl aš stengiuosi grįžti į praeitį, kad neatsilikčiau nuo dabarties.
Įdomu – atlieki šiuolaikinę muziką, bet jauti nostalgiją senesniems laikams.
Ši daina yra pirmoji pop stiliaus, ji skiriasi nuo mano kitų dainų ir tai buvo iššsūkis man pačiam. Bet jos paklausęs nusprendžiau surizikuoti. Kaip sako ta banali frazė – kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Naujausio MuseIQ kūrinio „Save Another Day“ klausykite čia.
