Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Dacijonuose gyvenantys senoliai, savo rankomis pasistatę dviaukštį namą, senatvėje ne tik nebeturi ramybės namuose, bet, panašu, neteko ir daugiau nei pusės savo turto. Seni žmonės verkia: aiškina norėję gero savo sūnaus šeimai, tikėjęsi jaunos šeimos pagalbos senatvėje, todėl gera valia perleido didžiąją dalį savo užgyvento turto. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai: po sūnaus mirties marti ėmė aiškinti, kad vadovaujantis įstatymu ji šiuose namuose – pilnateisė šeimininkė. Negana to – marti įsigeidė ir likusios uošvijos namo dalies, mat taip elgtis esą ją skatina advokatas ir sapnuose pasirodantis sutuoktinis. Lemtinga klaida
Į devintą dešimtį įžengę sutuoktiniai Liuda ir Vytautas Naujokai guodžiasi tik tuo, kad žilą senatvę leidžia dviese. Kitu atveju marčios Eugenijos užgauliojimų neištvertų.
Nors į gyvenimą sutuoktiniai išleido keturias atžalas – tris dukras ir sūnų, senatvę tauragiškiai leidžia nesugyvenamos marčios draugijoje. Taip jau nutiko, kad sūnaus šeimai patikėtas turtas tapo marčios įnagiu kovai su sodybos šeimininkais. Gali būti, kad marti to ėmėsi norėdama atsigriebti už patirtas skriaudas gyvenant uošvių pastogėje: tiek senieji Naujokai, tiek jaunoji Naujokienė neslepia – tarpusavio meilės tarp marčios ir anytos nebuvo ir nėra. Pabendravus su abiem šeimininkėmis tapo aišku – juoda katė tarp moterų perbėgo seniai, ir santykiai vargu ar kada taps giminiški.
Aišku viena, kad senieji Naujokai nieku gyvu nebūtų perleidę sūnui savo nekilnojamojo turto, jeigu būtų įtarę, kad jis serga ir žinoję, kad mylimo sūnaus dienos šioje žemėje suskaičiuotos.
– Būtume žinoję, kad taip nutiks, būtume testamentu turtą palikę. O dabar padovanojome gera valia daugiau nei pusę namo. Juk turime dar tris dukras. Ką joms paliksime? Joms šitie namai – tėviškė, mergaitės puikiai atsimena namo statybas, pačios prie jų triūsė. O dabar dukros, jų šeimos bijo pas mus atvažiuoti, nes tarp jų ir marčios įsiplieskia kivirčas, – braukdami ašaras, kalbėjo senoliai.
Mįslingi faktai
Namo dalį su ūkiniais pastatais Naujokai sūnui perleido iki jo mirties likus metams. Senoliai įsitikinę, kad sūnus mirtį arba nujautė, arba jau gydėsi, žinojo, kad serga. Tokios mintys jiems peršasi dėl to, kad ir jam mirus ir po mirties praėjus porai metų jiems vis dar nežinoma tikroji vienintelio sūnaus mirties priežastis – marti atsisako su jais bendrauti. Nebebendrauja ir šioje sodyboje užaugę anūkai – sūnaus atžalos. Visa tai senoliams atrodo ir keista, ir užgaulu. Toks susvetimėjimas, senolių teigimu, prasidėjo iškart po to, kai dovanojimo aktui sukako senaties terminas. O senolių dukros gūžčioja pečiais nesuvokdamos, kaip tėvai galėjo taip staiga, joms nežinant, namus perrašyti vienam šeimos narių.
– Nesuprantu, kodėl notarei tąsyk neprireikė įsitikinti tėvukų veiksnumu? Namo dalies dovanojimo sutartis buvo sudaryta per pusvalandį. O kai tėvai norėjo perrašyti likusią sodybos dalį mano šeimai, prireikė daugybės dokumentų, reikėjo ir tėvų sveikatą tikrinti – užtrukome gal pusę mėnesio, kol visus dokumentus sutvarkėme, – pasakojo viena dukrų.
Pastaroji dar labiau išgyvena ne tik dėl senų savo tėvų veiksmų, bet ir to, ką padarė jos šeima. Sodybos dalis jau buvo perrašyta jos šeimos vardu, kai pradėta kalbėti apie žemės pasidalijimą. Ji pasidalinta visiškai nelogiškai – dukra sutiko, kad brolienei atitektų žemė iki pat įėjimo į jos ūkinius pastatus. Todėl dabar senoliai kieme nebeturi vietos – nėra kur malkų susidėti, nėra kaip jų į savo ūkinį pastatą susinešti: visais atvejais tenka kirsti marčiai priklausantį sklypą. Atrodytų, anokia čia bėda – galima susitarti. Sutariant taip ir būtų, bet tik ne šiame kieme. Senolių ne vietoje sudėtas malkas aptikusi marti kaipmat paskambino policijai – atvykę pareigūnai nustatė pažeidimą: malkos išties gulėjo svetimoje žemėje. Dabar marti ketina senolius dar labiau pamokyti – atimti ūkinį pastatą. Mat iki šiol senieji Naujokai tikėjo, kad sūnui perrašė tik mūrinį garažą. Jie nė nematė, kad jiems dokumentuose yra likę tik mediniai pagalbiniai pastatai, o visi mūro statiniai – sūnaus šeimos žinioje.
Veja uošvius iš jų pačių namų?
Pasak senųjų Naujokų, marti geidžia, jog pastarieji jai perrašytų ir likusią sodybos dalį. Taip esą buvo tartasi jos sutuoktiniui gyvam esant. Kai lankiausi E.Naujokienės namuose, ji apie tokį raginimą uošviams nė neužsiminė. O senolių dukra leido susipažinti su marčios ir bendrasavininkės raštu išdėstytais reikalavimais. Gegužės 30-ąją uošviams siųstame rašte marti aiškina, kad uošviai jai yra gerokai įsiskolinę: „Žadėjote dovanojimo sutartimi likusią savo turto dalį padovanoti (...) į žemės sklypą investuota 16 tūkst. Lt. Todėl Jūsų prašome kompensuoti 8 tūkstančius litų. Į gyvenamąjį namą ir priklausinius investuota 22 100 Lt, todėl prašome kompensuoti 10 166 Lt. Žlugus mūsų šeimos teisėtiems lūkesčiams ir Jums neįvykdžius pažado dovanoti likusią turto dalį, atliktas investicijas į pažadėtą padovanoti turtą, kurios dalis sudaro 18 166 Lt, privalote atlyginti“, – dėsto savo laiške marti. Šių pinigų bendrasavininkė E.Naujokienė laukė iki liepos 1 dienos. Laiškas baigiamas „draugišku“ priminimu, kas laukia, jeigu senoliai neįvykdys reikalavimų – marti kreipsis į teismą.
Atjungė komunikacijas
Žurnalistei E.Naujokienė guodėsi, kaip vienai sunku, kaip uošviai po vyro mirties su ja nebesiskaito: atjungė vandenį, šildymą ir elektros energiją. Mat moteris, kaip ir Anapilin iškeliavęs sutuoktinis bei dukra, jau keleri metai gyvena ir dirba užsienyje. Tad uošviai, kol ji dirbo, ir atjungė visas komunikacijas. Paaiškinimas paprastas – namas buvo statytas vienai šeimai ir komunikacijos įrengtos vienam šeimininkui.
Įsivyravus konfliktinei situacijai senieji šeimininkai atsisakė mokėti už antrojo aukšto gyventojų sunaudojamą elektrą, vandenį ar šildyti svetimo žmogaus namus. Tuo labiau, kad juose šaltuoju metų periodu niekas negyvena.
– Sūnaus šeima pas mus gyvena apie 30 metų. Niekada per tuos metus jiems nereikėjo rūpintis jokiais mokesčiais. Savaime aišku, kad ir nuomos jokios nereikalavome, – vėl ašarą braukė senoji namų šeimininkė.
Reikalavimams galo nematyti
Gegužės 31 dieną marti kreipėsi į statybos inspektorius ir prašė įpareigoti bendrasavininkius, kad šie atliktų jos gyvenamųjų patalpų remontą.
– Iš Kauno išsikviečiau ekspertą. Jis nustatė, kad mano virtuvėje kaminas pajuodo dėl bendrasavininkų kaltės. Dokumentų rengimas man atsiėjo apie 800 litų, – kalbėjo E.Naujokienė.
Jos parodytuose dokumentuose išties teigiama, kad „kamine susidarantis kondensatas sugadino lubų ir sienų dažymą, žala siekia 5 618,64 Lt“. Ekspertas konstatuoja ir tai, kad pirmojo aukšto savininkai „atliko šildymo sistemos rekonstrukciją nesilaikydami teisės aktų reikalavimų (nebuvo įrengtas kamino dėklas), nebuvo gautas bendrasavininkės E.Naujokienės sutikimas“.
Ir tai dar ne pabaiga: marti pageidauja pasistatyti priestatą ir jame įsirengti vonios kambarį.
– Jau kalbėjau su advokatais, su architektais – jie paaiškino, kad bendrasavininkų sutikimo man nereikės: pakaks įrodyti, kad neturiu privalomų turėti komunikacijų, – įrodinėdama savo tiesą, pasakojo E.Naujokienė.
Paklausta, kodėl kenčia tokią nesantaiką, ar nebūtų geriau tokios kaimynystės apskritai atsisakyti ir namą parduoti, E.Naujokienė atsakė, kad šito jai neleidžia padaryti miręs sutuoktinis:
– Buvo kilusi tokia mintis, bet naktį susapnavau savo mirusį vyrą. Kaip dabar matau: stovėjo už namo kampo su kepurėle ir sakė: „Išsaugok namus“. Manau, kad tai buvo ženklas, ir nuo to laiko nuomonę pakeičiau. Esu įsitikinusi, kad uošviams mirus su jaunimu susitarsime geruoju, – jau atsisveikindama žvelgdama į ateitį sakė jaunoji sodybos šeimininkė.
