Pacientų atsiginti negalintis gydytojas gana kuklus. Sako, kad gydo paprastai, nors ir neprastai.
„Be abejo, turbūt jei būsi kvailas, nekompetentingas, nemokėsi bendrauti su pacientu, nieko nebus. Nes viskas prasideda nuo pirmų bendravimo sekundžių – jei nebus kontakto, tai savo žinių arsenalo net nespėsi parodyti, pacientas nueis pas kitą gydytoją“, – sako G. Tytmonas.
Kauniečių numylėtas gydytojas yra įvertintas ir ne vienu apdovanojimu. Geriausio šeimos gydytojo apdovanojimą medikas gavo iš Almos Adamkienės rankų, ne kartą buvo įvertintas įvairiuose Kauno vienokio ar kitokio geriausio gydytojo rinkimuose, išrinktas nuoširdžiausiu Tautos gydytoju.
Plačiau apie šeimos gydytojo darbą, kodėl sulaukęs itin solidaus atlyginimo atsisakė išvykti į užsienį ir kas šiandien medikus piktina labiausiai – portalo tv3.lt interviu.
Pandemija, atrodo, jau liko užnugaryje, ar darbas galutinai grįžo į vėžes?
Jei kalbėtume apie pandemiją, tai buvo išbandymas tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui. Buvo kovidinis sindromas, dabar yra postkovidinis sindromas. Nesigilinant į detales, jis klasifikuojamas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Tad šalia, vadinkime, einamųjų sveikatos problemų tęsiasi ir poskovidinių įvairių liekamųjų reiškinių šleifas. Į tai irgi turime atkreipti dėmesį. Taip pat reikia pastebėti, kad nežiūrint į tai, jog ekstremali situacija Lietuvoje atšaukta, tam tikros taisyklės išlieka, toliau vykdomas tikrinimas dėl kovido ir tos bangelės toliau išlieka. Taip kad dirbame su tuo ir kartu bandome grįžti į tuos rėmus, ką turi daryti šeimos gydytojas kasdieniame savo gyvenime.
Postkovidiniai reiškiniai kai kurių specialistų jau įvardijami kaip nauja tylioji epidemija. Infekcijos pasekmės taip greitai gali ir nepraeiti?
Drįsiu pasakyti, kad šia prasme kovidas nėra labai išskirtinė infekcija. Po bet kurios infekcijos mediciniškai stebime liekamuosius reiškinius, kurie gali likti vienokam ar kitokiam laikotarpiui, gali apskritai komplikuoti tam tikrų organų ir sistemų veiklą. Šiuo atveju COVID-19 liga nėra kažkuo išskirtinė, tik tiek, kad tai buvo nauja infekcija. Nors vadovėliuose koronavirusinė infekcija kaip tokia žinoma seniai, bet su tokio masto infekcijos pasireiškimu susidūrėme tik dabar ir tai truko net kelis metus.
Jaučiasi, kad pacientai dabar labiau įsitempę, stresas labiau žaloja organizmą?
Ne tik galiu pats pastebėti, bet ir statistika rodo, kad pas gydytojus daugiau ateina pacientų, kurie turi įvairių psichogeninio pobūdžio nusiskundimų. Ir tai gali būti nebūtinai organinė patologija – ilgalaikis stresas, nerimas, išgyvenimai dėl savo sveikatos ar apskritai gyvenimo gerovės. Šiandien yra daug dedamųjų – šalia pandemijos turime karus Ukrainoje, kainų kilimą, eilę kitų dalykų, kurie, liaudiškai kalbant, knisa protą, ir susitvarkyti su emocijomis daugeliui ne visada pavyksta. Ir tą stebime tiek tarp suaugusiųjų, tiek iš mokyklų sulaukiame skambučių, kad vaikai pasidarė dirglesni, nors anksčiau tam tikras emocijas toleruodavo lengviau. Tad psichologiniu požiūriu šis metas nėra lengvas.
O kaip yra su užleistomis ligomis? Juk nestigo skundų apie tai, kad sunku patekti pas gydytojus, jie konsultuoja tik telefonu...
Nors esu medikas ir turėčiau atstovauti kažkokį mūsų „klasės“ požiūrį, bet man buvo pakankamai keista konsultuoti pacientus telefonu. Medicinoje mus visą laiką mokė prisiliesti prie žmogaus kūno, ieškant jo patologijos. Taigi kai ministras leido konsultuoti telefonu, realiai gyvam kontaktui paliekant tik vėžinius pacientus ir ekstrines būkles, turiu pastebėti, kad tai atrodė gana keistai tiek specialistų, tiek šeimos gydytojo darbo atžvilgiu. Bet yra sveikatos apsaugos ministerija, kuri kuria įstatymus ir turime jų laikytis. Tai mes jų ir laikėmės.
Ar daugiau buvo užleista ligų? Gal kam nors nepatiks, bet drįsčiau teikti, kad tame yra daug tiesos. Nesant galimybės laiku atlikti laboratorinių ar instrumentinių tyrimų kontrolės, įvertinti vien telefonu, ar paciento liga progresuoja, sunku. Juk yra vertinimo kriterijai ne tik iš pokalbio. Pokalbio diagnostika yra tinkama psichiatrinio profilio srityje. Visur kitur reikia kontakto su žmogumi ir tyrimų. O skundai telefonu yra pagrįsti garbės žodžiu. Man jie atrodė keistai, bet toks buvo laikas. Nesu įstatymų kūrėjas, galbūt remtasi užsienio šalių patirtimi, bet, mano supratimu, dispancerinių ligų atžvilgiu buvo dalinai uždelsta ir atsirado galimybių ligoms paūmėti ar pasunkėti.
Dabar žmonės kiek labiau rūpinasi savo sveikata? Vis girdime, kad dalyvavimas prevencinėse programose, kas leistų užbėgti už akių pažengusiems sutrikimams, gerokai šlubuoja...
Kalbant apie prevencines programas turėčiau savo atskirą nuomonę, kurią galbūt reiktų apibrėžti ir įstatymais. Žmonių noras aktyviai dalyvauti prevencinėse programose atsispindi statistikoje ir tas dažnis tikrai nėra didelis. Jei mes sugebame ekstremalios situacijos metu įstatymais žmogui dalinai riboti paslaugų prieinamumą, tai čia grįžčiau ir prie bendrosios medicinos. Jei žmonės nebūna sudalyvavę prevencinėse patikros programose, gal turėtų būti kažkoks to profilio specialisto konsultacijos gavimo apmokestinimas.
Įstatymais Lietuvoje žmogaus negalime priversti to daryti, bet žiūrėkime iš pozicijų, kad nemokamos profilaktinės programos tam ir buvo sukurtos, jog išvengtume komplikacijų, mirčių, darbingumo lygio praradimo. Tai kai tuo nesinaudojama, pradingsta prigimtinė profilaktinių programų esminė mintis. Tad jei neturima supratimo, kad tai reikia padaryti savo noru, gal reikia įvesti kažkokius kitus, finansinius svertus. Be abejo, tai sukelia pacientų pyktį, bet kitu atveju susidaro savotiškas uždaras ratas.
Vis girdime apie eiles, ar pas jus jos irgi išaugusios?
Mano kabinetas visada buvo apgultas, nes turiu labai didelę apylinkę vertinant Lietuvos masteliais: priimame talonus tarp talonų, skambučiai ir toliau galioja, kuriuos turime aptarnauti, o tada tą pačią dieną viską turime suvesti į e.sveikatą, tad krūviai yra beprotiški. Turiu ne vieną pažįstamą kolegą, dirbantį užsienyje, tai tokių krūvių ten nėra. O kalbant apie patekimą pas specialistą, gal mane užmėtys akmenimis, bet drįstu teigti, kad Lietuvoje patekimas pas specialistą nėra labai sudėtingas, nes vėlgi turiu ne vieną pavyzdį iš užsienio šalių, kai pacientai bando nemokamai patekti pas specialistą, eilės tikrai yra kelių mėnesių, kartais – ir pusmečio.
Nes vietų pas gydytojus yra tiek, kiek dotuoja konkrečioje valstybėje esanti apmokėjimo sistema, pas mus tai yra ligonių kasos. Ir pagal tai, kiek apmokama, tiek paslaugų ir suteikiama. Dabar sakoma – „Imkime ir suteikime daugiau paslaugų nemokamai“. Tai visose kitose srityje į tai būtų žiūrima kaip į kvailą pasiūlymą, o čia apsišarvuojama stebuklingu paciento žodžiu „blogai“, kurį kaip medikas tikrai suprantu. Bet reikia suvokti, kad bet kuris specialistas dirba savo darbą ir ne jis sukuria vietų skaičių. Tai priklauso nuo to, kiek skiria ligonių kasos konkrečiai įstaigai.
Arba, kita medalio pusė, jei nemokamai atėjusiam į konsultaciją žmogui skirta pusė valandos ir specialistas sako, kad jūs gal po 15 minučių išeikite, nes turiu nemokamai priimti dar vieną pacientą. Tai vėl skamba keistai. Ir reikia suprasti, kad paslaugos kokybė bus „tekšt, plekšt“, bet užtat gydytojas bus du pacientus vietoj vieno priėmęs. Tai tokius dalykus pacientui girdėti gal ne visiškai smagu, bet tai ne nuo gydytojų priklauso, sistema turi keisti ministerijos, apmokėjimo mastu. O kaltinti gydytojus, kad ilgos eilės, neišeina, jie patys tampa sistemos įkaitais. Ir jei gydytojas daro daugiau, tai ne tik savo laiko sąskaita, bet ir tos įstaigos resursų sąskaita, už ką niekas neapmoka.
Kaip suprantu, didelė apylinkė rodo didelę pacientų meilę. Matyt, kažką darote labai gerai?
Be abejo, turbūt jei būsi kvailas, nekompetentingas, nemokėsi bendrauti su pacientu, nieko nebus. Nes viskas prasideda nuo pirmų bendravimo sekundžių – jei nebus kontakto, tai savo žinių arsenalo net nespėsi parodyti, pacientas nueis pas kitą šeimos gydytoją. Tad komunikacija su pacientu, meilė darbui ir pačiam pacientui yra labai svarbi. Kitas dalykas yra žinios, trečias dalykas – tie patys Lietuvos įstatymai. Pas mus pacientai gali patys prisirašyti kokioje nori įstaigoje, tokią teisę jam suteikia įstatymai, bet gydytojas išrašyti paciento iš apylinkės be kokio nors teisinio proceso negali. Tad jei prieš daugiau nei 20 metų pradėjome nuo 300 pacientų, dabar jų yra keli tūkstančiai.
Atradote tą raktą, kodėl pacientai taip veržiasi pas jus?
Konsultuoju pacientus paprastai, bet ne prastai – tai mano pagrindinis credo (šypsosi). Reikia su žmonėmis kalbėti jų kalba, nekelti nosies, kas kartais būna būdinga tik baigus mokslus. Čia turbūt ir akmenį sau į daržą metu, nes visi, kai baigiame universitetą, matyt, su tuo susiduriame.
Pacientai pažymi, kad geras humoro jausmas – viena jūsų vizitinių kortelių. Gal tai padeda rasti bendrą kalbą su jais?
Gyvenime apskritai, mano manymu, humoro jausmas yra viena pagrindinių vertybių, šiame šiuolaikiniame, civilizuotame, tempo kupiname pasaulyje žmogus be to neišgyvens. Bet tas humoro jausmas turi būti nežeidžiantis, o linksminantis, gaminantis vitaminą C. Paciento vien bajeriais nepakonsultuosi, bet jei šalia tarp rimtų konsultacijų galima įterpti vykusius juokelius, tame nematau nieko blogo. Tada ir pacientai laimingi, o tada ir gydytojui gerai.
Taip jau yra, kad medikai viešojoje erdvėje vis dėl ko nors yra peikiami. Jūsų pacientai buvo nustebinti, išvydę padėką dideliame reklaminiame stende Kaune. Papasakokite, kaip taip nutiko?
Reklama buvo pakabinta ant vienos stendinės lentos. Dirbu savo įstaigoje daugiau nei 20 metų ir ta proga klinika tokiu būdu labai gražiai padėkojo, kad esu ištikimas vienai darbovietei, kas dabartinei kartai, jokiu būdu jos nesmerkiant, gal įspūdingai atrodo.
Esu gavęs nemažai apdovanojimų, žmonės balsuoja, reiškia, myli. Tu gali žinoti žmogų, bet jei nesuspaudai mygtukų ir už jį neprabalsuoji, tai nieko ir nebus. Tai jei kažkas tą padarė, nubalsavo ar prirašė gerų atsiliepimų, vadinasi, turbūt kažką daugiau darau gero negu blogo, jei žmonės nori pagirti, atsidėkoti ar rinkimuose išrinkti geriausiu (šypteli).
Kas jus apskritai atvedė į šią profesiją?
Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu gydytojas, išaugau vadinamame medikų name, kur buvo labai daug šios profesijos atstovų. Nuo vaikystės kaimynus matydavau išeinančius ir grįžtančius iš darbo su baltais chalatais, kalbos vis sukdavosi apie mediciną. Tik gal labiau rinkausi tarp pediatrijos ir šeimos medicinos, bet dėl tuometinės sveikatos reformos mažino pediatrų skaičių ir šeimos medicina buvo nauja specialybė, tai į ją ir įstojau. Virš 20 metų dirbu šeimos gydytoju, dirbau ir universitetinėse klinikose, po to perėjau į privatų sektorių.
Kas kasdieniame darbe jums teikia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą?
Man visada atrodė, kad gydyti žmones yra Dievo dovana ir kas tą moka daryti, didelė vertybė. Jokiu būdu nesakau, kad noriu priartėti prie Dievo, bet žmogaus gydymas yra labai intymus ir asmeniškas dalykas. Tai nėra kažkoks roboto principu spintos ar mašinos pagaminimas, kai gali darbą kartoti ir kartoti... Labai džiaugiuosi, kad tai, ko norėjau nuo vaikystės, pasiekiau ir darau.
Tik tiek, kad bėgant metams vis daugėja nusivylimo, kad vis mažiau turime galimybės užsiimti šia Dievo dovana, o daugiau yra elektroninio popierizmo. Yra e.sveikata, kuri, deja, dirba labai prastai, nepaisant to, ką ministerija bandytų sakyti. O para turi tik 24 valandas, taip kad sėdime prieš darbą, po darbo, kad suvestume viską į e.sveikatą, kuri tai neveikia, tai lėtai dirba. Bet kadangi sako, kad e.sveikata mums labai palengvina darbą, mes dirbame „vis lengviau ir su daina“ (ironizuodamas juokėsi). Ir, būsiu labai skaudžiai atviras, bet artėjant 50-mečiui, prošvaisčių, kad kas keistųsi, matau vis mažiau.
Amžinai aktuali tema – medikų algų dydis. Žinau, kad jūs atsispyrėte itin viliojančiam net 11 tūkst. eurų algos pasiūlymui užsienio šalyje. Kodėl tai nesuviliojo? Apie emigraciją niekad negalvojote?
Šiaip turėjau pasiūlymą dirbti ne vienoje užsienio šalyje, labiausiai viliojo šis paskutinis pasiūlymas dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Bet galutiniame taške vis tik jo atsisakiau. Vis tik yra visokių žmonių – vieni yra kosmopolitai, kiti yra žemės kurmiai. Tai esu tikras žemės kurmis, grynakraujis kaunietis. Man tikrai smagu užsienyje pabūti atostogaujant, bet man Lietuvos žemė kvepia skaniausiai, čia yra mano giminės, draugai, šeima. Ir kad ir kokie solidūs ilgalaikiai kontraktai būtų, viso to, ką išvardijau, labai trūktų.
Be abejo, piniginiu aspektu tokių aukštų šeimos gydytojo atlygio lubų Lietuvoje nėra. Bet vėlgi reikia prisiminti, kad pas mus medikų algas apriboja ministerijos sudaryti įkainiai už paslaugas. Bandoma įstatymais kelti medikų algas, bet jos keliamos ne konkretiems gydytojams, bet per suteiktų paslaugų įkainių koeficientus. Taigi tu turi suteikti tų paslaugų daugiau ir daugiau, o dėl resursų, laiko limitų tai sunku. Tad kai sako, kad padidins algą, tai nepridės 100 eurų, o padidins koeficiento įkainį, bet jį reikia atidirbti.
Palyginus su užsienio šalimis, mūsų medikų atlyginimai yra labai maži. Reikia suvokti, kad mediko paruošimas, priklausomai nuo specialybės, trunka nuo 8 iki 12 metų. Tai tiek laiko ruošiant žmogų mokėti uždarbį tokį, kokį gauna kitų sričių ne taip ilgai ruošiami specialistai, tai neatrodo logiška.
Kokią dar turite neišpildytą svajonę kaip gydytojas?
Šiuo metu svajonė minimum, kad ministerijos e.sveikata veiktų tinkamai, taip, kaip buvo žadėta, kad veiks. Tad tai – svajonė numeris vienas, nes ateiti į darbą ir galvoti, veiks ar neveiks, yra didžiulis išbandymas. Medikai 100 proc. pažįsta šį jausmą, nes garsioji e.sveikata tikrai yra garsi šia prasme.
O žiūrint globaliai, kaip minėjau, gydymas yra Dievo dovana ir vertybė, tam tikra privilegija. Tad norėčiau kuo daugiau žmonių padėti tapti sveikiems, būti laimingiems, tada ir gyvenimas visiems bus gražus. Nes tikrai yra smagu pagydžius žmogų išvysti dėkingumą akyse, išgirsti „Ačiū, daktare, išgydėte“. Tai labai svarbus ir į priekį vedantis dalykas mūsų profesijoje.
Dėkoju už pokalbį.
