Nors meilę įprasta sieti su jaunyste, dėl jos pameta galvą ir paaugliai, ir seniai iš to amžiaus išaugę pensininkai.Visgi vyresni nei 60 metų jaunikiai tesudaro apie 2-3 proc. visų susituokiančių vyrų, o šio amžiaus nuotakos — tik 1-2 proc. Taigi vestuvių džiaugsmai lieka jaunystės privilegija. Statistika taip pat patvirtina, jog retas vyresnio amžiaus vyras patrauklus jaunai merginai. Kone visi susituokiantys šešiasdešimtmečiai gyvenimo drauge pasirenka vyresnę nei 50 metų moterį.
Antra vertus, įsimylėjimų visada daugiau nei santuokų. Vyresnis amžius irgi ne išimtis. Apie 15 proc. išsituokiančiųjų kartu būna gyvenę daugiau nei 20 metų. Tačiau supratę, jog šeimoje laimės nerado ir neras, apsisprendžia jos ieškoti kitur. Pažymėtina, jog šio amžiaus moterys dažniausiai ryžtasi skyryboms dėl vyro girtavimo, o vyrai... dėl kitos moters.
Veikiausiai taip nutinka dėl to, kad vyresniame amžiuje išauga vyro „vedybinė vertė". Lietuvoje berniukų pastebimai daugiau nei mergaičių. Iki 35 metų amžiaus vyrų vis dar daugiau nei moterų. Tačiau vyresnėse amžiaus grupėse jų ima staigiai mažėti, o kiekvienam septyniasdešimtmečiui jau tenka dvi tokio amžiaus moterys. Todėl retai kada jaunesnė nei trisdešimties metų mergina ir vyresnis nei penkiasdešimties metų vyras, nutarę kreiptis į pažinčių tarnybą, neranda draugo ar draugės.
Kartais meilė yra vien šventė be rūpesčių, kartais dėl jos tenka vargti. Vyresnio žmogaus įsimylėjimas dažnai nėra dviejų žmonių reikalas. Net našlys ar našlė paprastai turi vaikų, anūkų ar draugų, kuriems ne tas pats, su kuo bendraus jiems artimas žmogus. Todėl bandančio nusimesti „vedybinius pančius" vyresnio žmogaus elgesį ir jausmus nuolat aptarinėja jo artimieji, o jeigu tai bent kiek visuomenėje žinomas asmuo, juo domisi ir spauda, ir TV. Ne kiekvienam toks dėmesys, kritika ar pritarimas patinka. Psichologinėje konsultacijoje, aptariant vyresnio amžiaus žmonių šeimines problemas, dažnai išryškėja savitas vyresnio vyriškio „tingumas", nenoras ką nors keisti savo gyvenime, o drauge ir noras išvengti viešo savų poelgių nagrinėjimo. Todėl tokio amžiaus vyrai slapsto santykius, kurie jau niekam nėra paslaptis, prašo supratimo, nors nelabai žino, kuo jis turėtų pasireikšti.
Vyresnio amžiaus vyriškis mėgsta pasamprotauti apie savo gyvenimišką patirtį, pamokyti kitus. Užmezgęs meilės ryšį jis pats tampa aptarimo taikiniu, nebegali mokyti kitų, o girdi jų patarimus ir juokelius. Suprantama, tai jį erzina. Vieni vyrai drąsiai pasirenka naują ryšį, kiti suvokia, kad ilgi su žmona nugyventi metai irgi vertybė. Apsisprendimas paprastai priklauso nuo šeiminių santykių istorijos, nuo to, ar sutuoktiniai sukaupė daug malonių, juos siejančių prisiminimų. Kai šeima atrodo tarsi kažkur tolimoje praeityje likęs įvykis, menkai susietas su dabartiniu gyvenimu ir jausmais, sunku, o gal ir neverta, atsispirti pagundai vėl pasijusti jaunam ir galinčiam patikti.
G. Navaitis
