Kodėl George’as W. Bushas vis dėlto buvo perrinktas, nors yra kritikuojamas dėl daugelio politinių klaidų ir ydų? Tai dažnai keliamas klausimas, sulaukęs daug atsakymų. Tačiau to paties galima paklausti ir kitaip. Kodėl Johnas F. Kerry pralaimėjo, nors Bushui priskiriama daugelis politinių klaidų ir ydų? Manau, šitaip suformulavę klausimą greičiau priartėsime prie tiesos.
Niekas nesiginčija, kad Amerika šiandien smarkiai pasidalijusi. Bet taip jau buvo ir 2000 metais, kai Bushas vos vos įveikė Albertą Gore’ą (Billo Clintono bendradarbį, viceprezidentą). Jis jį įveikė, kadangi buvo doresnis šeimos vyras nei Clintonas, bet įveikė tik vos vos, kadangi prie Clintono bent jau ekonomika buvo stipri, o Gore’as žadėjo tęsti Clintono politiką.
Europiečiams, beje, keistas tas amerikiečių susirūpinimas asmens morale: jie Clintoną dėl jo seksualinių išdaigų gal ir pašiepė, bet nepasmerkė. O amerikiečius Clintonas tiesiog suskaldė - į tuos, kuriems svarbiau prezidento vykdoma politika nei jo moralė, ir tuos, kuriems svarbiau prezidento ištikimybė žmonai nei jo politika (pastaruosius erzino ir tai, kad žmoną apgavęs Clintonas jai - ir tautai - dar apsimelavo).
Suskaldė Amerikos tautą ir Bushas, net labiau negu Clintonas. Daugumai žmonių Clintonas nekėlė tokių gaivališkai stiprių (draugiškų ar priešiškų) jausmų kaip Bushas. Dabartinį prezidentą dauguma (ne visi, bet dauguma) arba be proto myli, arba jo fanatiškai nekenčia. Tad kodėl pastarųjų, taip pat ir švelniau prieš Bushą nusiteikusių bei dvejojančių demokratai nesugebėjo mobilizuoti ir taip laimėti rinkimų?
Ogi manau dėl to, kad jie savo kandidatu į prezidentus (iš daugelio galimybių) pasirinko būtent Johną Kerry. Tarp pretendentų buvo kairysis socialdemokratas pacifistas Howardas Deanas, nuosaikus socialdemokratas liaudininkas Johnas Edwardsas, centristas Joe Liebermanas, bet jie visi kažkam stipriai užkliuvo arba neturėjo pinigų. Kerry turėjo daug pinigų ir beveik niekam neužkliuvo, tad ir buvo pasirinktas. Deja, kaip rašė dvisavaitinis socialliberalios pakraipos žurnalas “The New Republic”, Kerry dvasiškai ir intelektualiai buvo tarsi tuščia vieta, jis nieko nereiškė. Jis neturėjo veiksmingų idėjų - tik kritikavo Bushą, bet nepasakė, ką jis darytų kitaip ir kodėl tai būtų geriau. Pavyzdžiui, jis nepaaiškino, kaip kovotų su terorizmu, su “Al Qaeda”, kaip tvarkytųsi Irake ir Artimuosiuose Rytuose - ir kodėl taip veikdamas pasiektų geresnių rezultatų nei Bushas. Tiesa, Kerry nuolat akcentavo daugiašališkumą, bet tai daugiau metodas užsienio politikos tikslams siekti, o ne pats tikslas. Vidaus politikoje jis irgi nepateikė įkvėpiančios vizijos, be to, jam stigo autentiškumo ir sugebėjimo įtaigiai, įsimintinai kalbėti. Dabar tai jau praeitis, po ketverių metų tauta vėl rinks prezidentą ir demokratai suka galvas, ką daryti, kad vėl nepasikartotų Kerry istorija.
Kai kas vis dar teigia, kad Bushas laimėjo, nes turėjo ir įvardijo vertybes, o demokratai nei jų turėjo, nei jas demonstravo. Tai, manau, didelė nesąmonė. Visi, net ir Hitleris su Leninu ir Stalinu, net ir savižudžiai sprogdintojai, turi vertybes ir jas parodo jei ne žodžiais, tai veiksmais. Taigi klausimas (esmiškai svarbus, bet nuolat pamirštamas) yra šis: kokios tai vertybės?
Sutikime, kad Bushas dažnai afišavo ne tik savo bažnyčios lankymą, pamaldumą, meilę Dievui ir įsitikinimą, kad Dievas laimina jo politiką, o demokratai lyg ir gėdydamiesi savo vertybių neakcentavo. Bet ir vėl - kokios tos jų vertybės, kurių jie neakcentavo? Manau, nagrinėjant šį klausimą demokratai ir atsiskirs labiau nuo respublikonų. O vertybių sritis labai plati ir joje gausu visokių niuansų. Štai tik keli pavyzdžiai.
Abortai: drausti ar nedrausti jų, tiksliau sakant, drausti juos visais, kai kuriais ar jokiais atvejais? Respublikonai (dauguma jų) linkę juos drausti visais atvejais ar (mažuma) bent kai kuriais, o demokratai linkę jų visai nedrausti (dauguma) ar drausti tik kai kuriais (mažuma). Respublikonai teikia pirmenybę vaisiui, o demokratai - moters teisei apsispręsti. Bet abiem atvejais ginama vertybė.
Gėjų vedybos: įteisinti jas ar neįteisinti? Respublikonų dauguma už neįteisinimą, o demokratai svyruoja. Kol kas didesnė JAV visuomenės dalis joms nepritaria. “The New Republic” redaktoriai (tarp jų ir katalikas gėjus Andrew Sullivanas) teigia, kad gėjų vedybas ateities kartos pripažins kaip žmogaus teisę. Lygiai kaip ir juodaodžių pilietinės teisės prieš penkis dešimtmečius Amerikoje daug kam kėlė siaubą, o dabar jos savaime suprantamos. Vis dėlto jie siūlo demokratams kol kas neskubinti šio klausimo leidžiant įstatymus, tik kantriai žmones auklėti ir būti jų vedliais į, jų požiūriu, humaniškesnę ateitį.
Mokesčiai: ar geriau juos radikaliai sumažinti turtingiausiems, kad šie sukurtų daug daugiau darbo vietų, ar geriau stiprinti mokesčių progresyvumą, kad sumažėtų turto skirtumas tarp, sakysim, viršutinio ketvirtadalio ir apatinio ketvirtadalio gyventojų? Pirmąjį variantą perša respublikonai, antrąjį - demokratai. Minėto žurnalo ir daugelis kitų komentatorių siūlo demokratams reikalauti apmokestinti ir tai, ką jie vadina neuždirbtu turtu (palikimus, akcijų rinkoje gautą pelną), kuris Amerikoje didžiulis. Jie ragina demokratus mažinti akį rėžiančią turtinę nelygybę ir daug energingiau skatinti darbo etiką, kad visi įgalieji dirbtų, o visi bedarbiai rastų darbo ir iš jo galėtų žmoniškai pragyventi, nebijodami ligos ar senatvės.
