Kai kurie politologai mano, kad Lietuvos kairė nepakankamai kairi, o dešinė išvis neaiški. Jei taip, tai verta kelti pamatinį klausimą: kas politikoje yra dešinė ir kairė, kokie jų skiriamieji bruožai? Kurios konkrečios partijos priklauso dešinei, o kurios kairei?
Tai nėra visiems taip jau savaime suprantama. Darbo partija, pavyzdžiui, pravardžiuojama kaip populistinė, bet ar ji kairės ar dešinės? Ilgą laiką ji pati to nežinojo, gal ir dabar nežino, jos steigėjas Seime puikiai bendradarbiavo su kairiaisiais, o kol kas jos atstovai Europarlamente sėdi kartu su liberalais, tad kadangi liberalai (bent Europoje) priskiriami prie dešiniųjų, išeitų, kad šiuo metu Darbo partija yra lyg ir dešinės partija.
Kita vertus, konservatoriai, šiaipjau laikomi patentuotais dešiniaisiais, nuo bendradarbiavimo su Darbo partija kratosi, nors Petras Auštrevičius, vienas iš dviejų kandidatų į prezidentus, kuriuos šių metų rinkimuose palaikė būtent konservatoriai, anaiptol nesibaidė iš Viktoro Uspaskicho šalininkų gautų balsų, o dabar sutiko pirmuoju numeriu įsirašyti į liberalcentristų (taigi vėl labiau dešiniųjų) sąrašą Seimo rinkimams rudenį. Centristai, būdami viduryje, gali šlietis pagal reikalą tai prie dešiniųjų, tai prie kairiųjų (kaip iš tiesų daro Artūro Paulausko socialliberalai - tie patys centristai kitu vardu).
Padėtis paini ne tik Lietuvoje ir ne tik dešiniųjų fronte. Kas ne kas, bet jau socialdemokratai - neabejotini kairieji, ar ne? Tačiau Portugalijoje yra dvi socialdemokratų partijos, kurių viena veikiau dešinioji, jai vadovavo tuometinis premjeras, dabar paskirtasis Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, o jos atstovai Europarlamente sėdi Liaudies (taigi Vytauto Landsbergio ir Laimos Andrikienės) frakcijoje. Dėmuo “social” nebūtinai žymi kairumą. Bavarijos Krikščioniškoji socialinė sąjunga (CSU) - dešiniausia partija Vokietijoje.
O Lietuvoje kuo gi skiriasi kairioji Algirdo Brazausko ir dešinioji Andriaus Kubiliaus partijos - kuo skiriasi ne tik pagal savo istoriją ar požiūrį į ją, bet iš pačios esmės, ne pagal retorikos atspalvius ar potekstės insinuacijas, o pagal svarbiausius ekonominės ir socialinės politikos principus? Ar nuojauta, kad tokio skirtumo beveik nesama ar kad jis negilus, atsitiktinis, kaip tik ir neskatino kai kurių Vytauto Radžvilo ar to paties A. Kubiliaus tekstų atsiradimo? O įtarimas, kad ypač iš LDDP kilusi Lietuvos socialdemokratų sąjungos dalis tėra “nomenklatūrinių kapitalistų“ tvirtovė - argi jis nekankina pačių savo idėjiniam palikimui jautrių socialdemokratų ir nekursto kalbų apie dar vieną kairiųjų skilimą? Socialdemokratų koalicija su socialliberalais ir galimas pastarųjų įsiliejimas į pirmuosius irgi skatina įtarimą, kad A. Brazausko partija ne tokia jau (ar išvis ne) kairi.
Gal ne taip jau svarbu partijos pavadinimas (juk Vokietijoje ir krikščionių demokratų pirmtakė, vadinamoji Centro partija, istoriškai buvo katalikiškai dešinioji). Daug svarbiau idėjos, lemiančios partijos politiką ir jos poveikį žmonių gyvenimui. Pagal idėjinį kriterijų dešinė tradiciškai labiau vertino ir puoselėjo privačiąją nuosavybę, gindama ją nuo valstybės kišimosi bei reguliavimo, o kairė - valstybinę nuosavybę, kurią siekė administruoti kuo didesnio žmonių skaičiaus naudai. Kartu dešinieji labiau vertino laisvąją rinką, o kairieji stengėsi ją riboti. Vakaruose gerokai išsiplėtus privačiosios nuosavybės apimčiai ir sumenkus ją panaikinti tykojusiems komunistams, nuosavybinis kriterijus tapo mažiau aktualus, nors dešinieji linkę pasisakyti už dar likusios valstybinės nuosavybės suprivatinimą (iš įsitikinimo, kad kuo daugiau visuomenėje savininkų ar akcininkų, tuo daugiau joje turto ir tuo jai geriau), o kairieji - ne (iš įsitikinimo, kad privatūs savininkai labiau žiūri savo, o ne visuomenės bendrojo ar tuo labiau visai nieko neturinčiųjų intereso).
Tradiciškai dešinieji skirstomi į liberalus ir konservatorius, o kairieji - į komunistus ir socialdemokratus. Tad kitas būdas atskirti dešinę nuo kairės gali būti pagal tai, kaip jos reitinguoja šias vertybes: laisvė (galimybių, politinių sprendimų priėmimo, materialinės gerovės), lygybė ir (tradicinė, įprastinė) tvarka. Kertinis klausimas čia toks: jeigu konkrečiu atveju reikėtų rinktis tarp kurių nors dviejų iš šių vertybių, katros gynybai būtų duodama pirmenybė? Jeigu verčiamas rinktis tarp laisvės ir lygybės ar laisvės ir tvarkos žmogus visada rinktųsi laisvę, jis - tikras liberalas (kartu ir dešinysis), o jeigu tarp lygybės ir laisvės ar lygybės ir tvarkos jis visada rinktųsi lygybę, - tai neabejotinas kairysis.
Socialdemokratą nuo komunisto šiuo testu atskirti negalima, juos skiria anksčiau minėtas nuosavybinis kriterijus - ar norima privačią nuosavybę susiaurinti ar visiškai ją panaikinti. Juodu skiria ir lygybės supratimas: teoriškai socialdemokratas, bet ne komunistas, gali sutikti su materialinės gerovės nelygybe, kol ji nėra akis badanti.
Galop jeigu tarp tvarkos ir kitų dviejų vertybių žmogus visuomet rinktųsi tvarką, jis yra tikras konservatorius (kartu vėlgi dešinysis). Šis ideologijų identifikavimo būdas paradoksalus tuo, kad pagal jį 1989-1990 m. tikrieji konservatoriai buvo komunistai burokevičininkai, siekę išsaugoti Lietuvoje nusistovėjusią sovietinę tvarką, o ne V. Landsbergio “konservatoriai”, ją sugriovę. Tai rodo, kad ideologinės klasifikacijos savo tikrąją prasmę įgyja tik “normaliose” visuomenėse, nekrečiamose, kaip pastarojo šimtmečio Lietuva, dažnų perversmų. Šiandien mūsų tėvynė neturi jokios “nusistovėjusios tvarkos”, kurią kas nors užsimanytų “konservuoti”. Kai Lietuva bus ramiai pagyvenusi mažų mažiausiai kelis dešimtmečius ir išsiugdžiusi pastovias tradicijas, tada ir konservatorių etiketė dešiniajai politinei minčiai žymėti nebus juokinga, skambės daug natūraliau.
Per tą laiką ir Darbo partijos (jei ji išliks) ideologiniai kontūrai išryškės, gal ir socialdemokratai atras tapatybę. Antrajai Lietuvos respublikai dar nėra 15 metų, o tai pernelyg trumpas laikas rimtoms partijoms subręsti ir patvarioms tradicijoms susiformuoti.
