„Veide“ (2007 05 17) yra Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros profesoriaus Gedimino Mesonio straipsnis, kuris, mano nuomone, verkiant prašosi pakomentuojamas.
Autorius piktinasi, kad „garbūs asmenys – autoritetai viešai teigia“, jog Konstitucinis Teismas (KT) „šiurkščiai suklydo“, „iškraipė Konstituciją“ ir t. t. Jo nuomone, „teisiniu požiūriu teiginiai apie KT „klaidas“ tėra bereikšmės deklaracijos, kurios tik skatina visuomenės teisinį nihilizmą“.
Savo nuomonę jis grindžia tuo, kad „išanalizavus Konstitucijos tekstą, KT bylas, net įstatymus, [...] niekur nerasime užuominos apie galimas KT „klaidas“. Priešingai, visi minėti teisės šaltiniai sutartinai teigia, kad tai, ką nusprendė KT, yra skelbiama „Lietuvos Respublikos vardu“ (LR KT įstatymo 22 str.), o rezultatas yra „galutinis ir neskundžiamas“ (LR Konstitucijos 107 str.).
Tai teisinis požiūris, ir juo remiantis KT nuosprendžiai iš tiesų „galutiniai ir neskundžiami“. Bet kaip su pilietiniu požiūriu? Toks irgi yra, ir būtent tokį, pilietinį požiūrį, ir reiškia tie „garbūs asmenys-autoritetai“, kai jie vieną ar kitą KT nutartį kritikuoja. Pastebėkime – kritikuoja, ne „skundžia“ (to daryti jie neturi teisės). O kritikuoti bet kuriuos ir bet kurios (net ir teisminės!) valdžios veiksmus sąmoningi piliečiai turi ne tik teisę, bet ir pareigą.
Kodėl nuosprendžio, skelbiamo „Lietuvos Respublikos vardu“ ir teisiniu požiūriu „galutinio ir neskundžiamo“, aš, kaip pilietis (ir, tarkim, logikos ir etikos žinovas), negalėčiau kritikuoti, jeigu manyčiau, kad tas nuosprendis prasilenkia su tam tikromis, pvz. sveiko proto ar dorovės normomis?
Ar ne tuo pagrindu piliečiai dar visai neseniai kritikavo „galutinius ir neskundžiamus“ nuosprendžius, skelbtus „TSRS vardu“, o dar anksčiau – „Vokietijos reicho vardu“? Šių valstybių teisės profesoriai, manyčiau, irgi galėjo būti linkę teigti, jog „teisiniu požiūriu teiginiai“ apie atitinkamų teisės organų „klaidas“ tėra bereikšmės deklaracijos“.
Tačiau ką čia Sovietų Sąjunga ar hitlerinė Vokietija – pažvelkime į šiandieninę Ameriką.
G. Mesonis teigia, jog „nėra subjekto, kuris galėtų pripažinti KT suklydus“, nebent tai būtų „rimtas teisės mokslo atstovas“, kuris „suvokdamas savo vertinimų subjektyvumą, neskubės „galutinių ir neskundžiamų“ KT sprendimų, paskelbtų „Lietuvos Respublikos vardu“, vadinti klaidomis“.
Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose rimti teisininkai tai daro visą laiką – klaidomis vadina (Lietuvos KT atitinkančio) JAV Aukščiausiojo Teismo nuosprendžius kad ir dėl abortų, maldų mokyklose, homoseksualų teisių, rinkimų kampanijų finansavimo ir kitais visuomenę audrinančiais klausimais. Ir ne tik teisininkai, bet ir politikai bei eiliniai piliečiai burnoja dėl vieno ar kito JAV KT nutarimo.
Anot G. Mesonio, „politikos plotmėje KT „klaidų“ eskalavimas skatina visuomenės nepasitikėjimą svarbiausiomis valstybės institucijomis, pačia Konstitucija bei teisingumu“.
Bet kodėl „skatina“ tik „nepasitikėjimą“, o ne pastangas keisti įstatymą? Amerikoje nepasitenkinimas kokia nors KT nutartimi paprastai sukelia būtent kampaniją pakeisti tą ar kitą įstatymą parlamente. Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?
Užuot grūmojus „teisinio nihilizmo“ baubu ir užsisklendus tik „teisiniame požiūryje“, reikėtų įsileisti ir „pilietinį požiūrį“. Tai reikštų ne tik suprasti, jog viena „svarbiausių valstybės institucijų“ yra Seimas, bet ir skatinti piliečius per savo atstovus tame Seime taip pakeisti kliūvantį įstatymą, kad nebūtų pagrindo vėl tą klausimą sprendžiantį KT kaltinti padarius pilietinę klaidą.
