Gegužės 23 d. Vilniaus festivalio koncerte Filharmonijos Didžiojoje salėje skambės Osvaldo Balakausko simfoninė poema „Tetra“, Sergejaus Prokofjevo Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, Aleksandro Skriabino „Dieviškoji poema“.
Įspudingą orkestro muzikos programą festivalio publikai rengia maestro Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, koncerto solistas – gruzinų kilmės amerikiečių pianistas Alexanderis Toradzė.
Charizmatiškasis Alexanderis Toradzė gimė Gruzijoje, Tbilisyje, baigė Maskvos valstybinę P. Čaikovskio konservatoriją. Sėkmingai pradėjęs karjerą, netrukus emigravo į JAV. 57-erių fortepijono virtuozas plačiai garsėja kaip rusų muzikos žinovas bei neprilygstamas jos interpretuotojas. Jo įgrotus Rachmaninovo, Prokofjevo, Stravinskio ir Čaikovskio muzikos puslapius bei su Valerijaus Gergijevo diriguojamu Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestru įrašytus visus penkis Prokofjevo fortepijoninius koncertus yra išleidusios garsiausios įrašų kompanijos. Trečiąjį koncertą žinovai išskyrė iš septyniasdešimties įrašų kaip geriausią, pavadindami jį istoriniu.
A. Toradzė prisimena įdomų Prokofjevo Antrojo koncerto, kurį jis skambins Vilniaus festivalyje, likimą: revoliucijos metais kūrinys buvo sunaikintas ir kompozitoriaus atkurtas iš atminties. Sudėtingas, giliamintis ir tobulas Prokofjevo veikalas, kurio spalvingas lyriškumas natūraliai įsipina į pabrėžtinai aštraus skambesio muzikos charakterį, traukte traukia žymiausius pasaulio pianistus.
Alexanderis Toradzė
Osvaldo Balakausko simfoninė poema „Tetra“ sukurta kompozitoriaus septyniasdešimtmečio jubiliejui. Simfoninės poemos nuoroda, anot autoriaus, pasirinkta dėl jos formos ir žanro neapibrėžtumo, kuriuo autorius naudojasi kaip tam tikru kamufliažu. O antraštė „Tetra“ (graikiškai – keturi) „apibendrina šiame kūrinyje naudojamą keturgarsį kontrapunktą (du tonai prieš du tonus), kuris laisvai papildomas (papuošiamas) kitomis faktūromis“, – komentuoja kompozitorius.
Tarp XX a. pradžios rusų muzikos kūrėjų savitumu ir perspektyvumu nepranokstamo Aleksandro Skriabino Trečioji simfonija „Dieviškoji poema“ yra viena didingiausių XX a. pradžios partitūrų. Jos įdėją autorius apibūdino kaip „žmogaus dvasios, atitrūkusios nuo paslaptimis ir tikėjimais apipintos praeities, tobulėjimą. Nugalėdamas ir atmesdamas praeitį, žmogus per panteizmą pasiekia palaimingą ir tvirtą savo laisvės ir dieviškojo „aš“ įtvirtinimą“.
„Tetra“ ir „Dieviškoji poema“ skambėjo šių metų pradžioje įvykusių Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolių Lenkijoje metu. Ir kolektyvo muzikavimas, ir jo vadovas susilaukė pačių puikiausių vertinimų: „Orkestras pasižymi savitu skambesiu ir tuo požiūriu jį galima palyginti su geriausiais Berlyno, Vienos, Amsterdamo ar Londono kolektyvais; tačiau dėl skambesio spalvos ir ausiai malonaus kolorito Vilniaus simfoninės muzikos atlikėjus vertėtų gretinti su Amerikos kolektyvais, ypač Filadelfijos orkestru, kuris garsėja intymiu tembru <...>“ „Šio muziko didžiulė patirtis dera su aukšta kultūra ir muzikalumu, kuris atviras įvairiausiems stiliams ir estetinėms srovėms, jo gestai rafinuoti, aiškūs, jais dirigentas niekad nepiktnaudžiauja“ („Ruch Muzyczny“).
