Internetinės muzikos kompanijos, belenktyniaudamos dėl teisės parduoti muziką internete, triukšmingai skelbiasi jau gavusios licencijas parduoti muziką iš didžiųjų muzikos įrašų kompanijų. Tačiau muzikos licencijavimas - svarbi muzikos verslo dalis - žada būti daug sudėtingesnis įvairių teisių rinkinys.
Dalykas tas, kad daugelis kompanijų pasirašė sutartis tik dėl vadinamųjų mechaninio įrašo teisių. Šis terminas apibrėžia muzikos kūrinį, kuris yra įrašų kompanijos nuosavybė.
Tačiau dar egzistuoja ne mažiau svarbi autoriaus teisė, sauganti kompozicijos kūrėjų - muzikos ir eilių autoriaus (-ių) - teises, dažnai atstovaujamas leidybinės kompanijos.
Pažiūrėkim, kaip ši schema veikia konkrečioje internetinėje kompanijoje „Full Audio Corporation”. Šią savaitę korporacija turėjo paskelbti pasirašiusi sutartį dėl 40 000 dainų licencijavimo su britų įrašų kompanija „EMI Recorded Music”. Tačiau leidybinis EMI padalinys „EMI Music Publishing” pareiškė atstovaująs tik 20 000 dainų autoriams. Taigi pilnai licencijuotų dainų skaičius sumažėjo per pusę. Dėl kitų dainų „Full Audio” teks tartis su kitomis tų dainų autoriams atstovaujančiomis leidybinėmis kompanijomis.
Kaip tai atrodo rūsčioje realybėje? Imkim kad ir iki skausmo pažįstamą Johno Lennono ir Paulo McCartney dainą „Yesterday”. „FullAudio” jau suskubo licencijuoti iš EMI šios dainos įrašą. Tačiau tam, kad šio kūrinio įrašu būtų galima prekiauti internete, būtina ir dainos leidėjo licencija, kurią šiuo atveju turėtų išduoti „Sony/ATV Music Publishing”. Visą šį procesą apsunkina dar ir tas faktas, kad net ir būdamos po vienu stogu įrašų ir leidybos kompanijos dažnai yra linkusios veikti atskirai.
Anot ekspertų, įrašų kompanijos mato esmines permainas skaitmeniniame muzikos platinime ir bando prisitaikyti prie naujos situacijos. Interneto ignoruoti jau nebegalima. O leidybinės kompanijos, kurių pagrindinis kapitalas yra teisė į kūrinį, „labai baiminasi” nuvertinti šią teisę internetinėse muzikos svetainėse.
Ir tai dar ne viskas! Yra trečia teisių rūšis, dėl kurios internetinės kompanijos nuolat patiria spaudimą. Tai kūrinio atlikimo teisė, apibrėžianti viešą kūrinio atlikimą ir gali būti atstovaujama arba kompozitoriaus (per autorių teisių agentūrą), arba muzikos leidyklos.
Leidėjai bei autorių teisių agentūros įsitikinusios, kad skaitmeninis muzikos perdavimas yra muzikos atlikimas ir jis privalo būti licencijuojamas.
Tad pirmosios kompanijos, paskelbusios apie pasirašytas sutartis su įrašų kompanijomis dėl įrašų licencijavimo gerokai supaprastina situaciją. Pirmieji bus tie, kurie sugebės apsirūpinti visomis įmanomomis licencijomis. O internetinė muzikos rinka vargu ar plėsis taip greitai, kaip buvo prognozuojama.
Pagal „The New York Times”
