Europa, Pietų Amerikos šalys, paskui - vėl Europa, Londonas. Toks garsiausios lietuvių pianistės Mūzos Rubackytės spalio mėnesio koncertinis maršrutas.
O mėnesio pradžioje ji buvo gimtinėje: koncertavo po rekonstrukcijos atidarytoje Kauno valstybinėje filharmonijoje. „Norėčiau ir toliau būti tokia pat laiminga kaip šiandien. Tikiuosi, Dievas duos man laimės sėkmingai tęsti savo kelią. Ir leis savo laime dalytis su klausytojais“, - tuoj po koncerto interviu Eltai sakė garsi menininkė.
Artimiausio žmogaus nebėra
- Kažin ar beskaičiuojate, kiek šalių aplankote, turbūt greičiau įsimenate koncertų sales. Tad kuo skiriasi jūsų koncertai, tarkim, senosios Europos ar moderniosios Amerikos didmiesčiuose nuo koncertų Kaune?
- Skirtumo nėra. Tai priklauso nuo artistų; jei mes geros formos, sugebame perteikti mintis ar abstrakčią kalbą, publika mus supras visur. Bet apie koncertus Kaune negaliu kalbėti vien palyginimais. Tai - išskirtinis miestas, kaip ir Lietuva. Pasakysiu kitaip: mane gimtinė visada labai traukia, nors, jei atvirai, turiu trejus namus: Paryžiuje, Ženevoje ir Vilniuje.
Vilniuje yra mano mama, bičiuliai, draugai. Tebesu Lietuvos nacionalinės muzikos ir teatro akademijos profesorė. Ir šį kartą turėjau užsiėmimų, studentai manęs visada laukia. Kaip ir artimieji.
Deja, artimiausio žmogaus mano gimtajame mieste - Kaune - jau nebėra. Gal ir sentimentai prisiminti vaikystę, bet mylimiausias mano, dar mažos mergaitės akimis, buvo dėdė - vyras, kuris verkdavo, kai jo žmona, mano teta, skambindavo Shopino noktiurnus. Išėjo...
Dažnai praeinu Žaliakalnio gatvėmis, su mama atvažiuojame į Kauną, jei tik būnu Lietuvoje, einu pasivaikščioti Lietuvių gatve. Čia likusi mano vaikystė.
Iš natūros - čigonė
- Sako, kad iš Lietuvos prieš aštuoniolika metų emigravote dėl meilės užsieniečiui, ar tiesa?
- Ne šeima buvo pagrindinė priežastis likti Paryžiuje. Prisiminkime, buvo Liszto konkursas, kur pasirodžiau geriausiai. O paskui septynetą metų neturėjau užsienio paso, ir manęs niekur neišleido, nors kvietimų gavau daug. Todėl, kai atsirado pirma galimybė - stažuotė Paryžiuje, tuoj pat susikroviau lagaminą. Labai rūpėjo pasimokyti ir sužinoti, kas vyksta meno pasaulyje.
Menininko tokia dalia: gali gyventi bet kur, bet reikia suktis po pasaulį, nes be keliavimo, įsitikinau, mano profesija neegzistuoja.
Prisipažinsiu, iš natūros esu visiška čigonė. Gyvenu ant lagaminų: vasaros drabužiai, žiemos. Ir - partitūros dar telpa. Susikraunu ir važiuoju. Daugiau nei penkias dienas niekur neišsėdžiu.
- Kokie jūsų įspūdžiai po koncertų Kaune?
- O... dabar esu ypač laiminga, kad Kaune - mano gimtajame mieste - atsirado europietiškos akustikos koncertų salė. Tokių visoje Europoje - ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti. Ji - jauki, ne per didžiausia. Bet ne salės dydis svarbu, o jos muzikiniai parametrai.
Rekonstrukcija visokių rezultatų gali duoti. Daug yra neigiamų patirčių, kai kažkam nepasisekė, ir istorinės salės buvo sugadintos. Galiu taip pasakyti: Kaune padaryta daugiau nei tikėjausi, ir nė vieno „bet“.
Sunku suprasti laimę
- Iš salės stebint pianistę Mūzą Rubackytę, atrodo, prie instrumento palinkusi liauna nendrelė, kurios grojimas - subtilus, o kartais pilnas viesulo jėgos. Kai emocijos, tiksliau, - pati muzika eina per visą jūsų kūną. Nesunku pažinti: esate labai emocinga, ar tai jums trukdo, ar padeda kaip atlikėjai?
- Svarbiausia emocijas nukreipti reikiama linkme. Kartais - užrakinti jas dešimčia užraktų už geležinių vartų, nes paskui jos gali sprogti kitaip. Visai ne taip, kaip tikėjaisi. Bet be emocijų gyventi irgi neišeina. Manyčiau, mes visi neturime bijoti džiaugtis, verkti, būti jautrūs - juk tai žmogiška. Kaip sakė Fiodoras Šaliapinas, menas yra ne pačiam verkti scenoje, o virkdyti kitus.
- Dar prisiminkime, ką sakė Williamas Shakespeare‘as. Pasak jo, žmogus - prastas aktorius: jis geriau vaidina gyvenimo tragediją, negu komediją. Džiaugsmą, laimę, pasirodo, išgyventi ir kitam perteikti yra sunkiau, sutiktumėte su tokia nuomone?
- Taip, sunku suprasti laimę, nes mes geriau suprantame tragediją. Laimė nėra mišinys palaimingos būsenos ir aistros. Laimė - pati yra būsena, kurios neatpažįstant, neišgyvenus, kurios nežinant, nepajaučiant, kitam perteikti neįmanoma.
Muzika - vienintelė kalba, kuri būdama abstrakti, yra universali. Robertas Schumanas sakė: muzika - žymiai turtingesnė, tikslesnė nei žodis. Nes iš pradžių mes pajaučiam, o po to suprantam. Muzika - artimiausia žmogui ir tiksliausia tiesa. Ir aš laiminga, tarnaudama tam aukurui.
Galiu pridurti: norėčiau ir toliau būti tokia pat laiminga, kaip šiandien. Tikiuosi, Dievas duos man laimės sėkmingai tęsti savo kelią. Ir leis savo laime dalytis su klausytojais. Be klausytojų mes, menininkai, neegzistuojame. Mūsų džiaugsmas - pasidalyti su kitais tuo, ką atvėrėme sau, ką pažinome. Džiaugsmas ir kitam parodyti grožio šedevrus. Dar pasakyčiau, mes - tarsi vertėjai, kurių užduotis perteikti muzikos prasmę, jos subtilybes, grožį, kuriuos patyrus, džiaugsmas ateina į širdį. Todėl nuoširdžiai noriu publikai palinkėti - būti kartu su mumis, išgyventi kuo daugiau pakilių akimirkų, pasijusti laimingai.
