Matt'as Sikora nežiūri į Rembranto ir Rodino kūrinius Detroito Menų Institute. Jo akys nukreiptos į į lankytojus atėjusius pažiūrėti tų kūrinių.
Sikora stebi, kur lankytojai sustoja, ar jie skaito, ar kalba, kiek laiko jie čia praleidžia. Jis žymi savo pastebėjimus delniniame kompiuteryje. Dažnai stebi savo objektus pro vitrinas, kartais, kad liktų nepastebėtas, seka juos ant pirštų galiukų. „Paauglė dukra buvo kartu, bet nesusidomėjo, atsisėdo ant suoliuko, paskui išėjo,“ – parašyta vienoje iš jo pastabų.
Sikora yra Detroito Menų Instituto vertinimo direktorius. Jis ir penki kiti stebėtojai studijuoja lankytojų elgesį, kaip jie vaikšto po parodą, kad muziejus žiontų, ar jo informacija yra pasiekiama ir kurios galerijos yra populiarios.
Ir daugiau muziejų samdo slaptus galerijų stebėtojus. Atsižvelgdami į jų pastebėjimus, muziejai perstato ekspozicijas ir perrašo informacinius tekstus. Jų pastangos atpindi platesnę muziejų misijos kaitą – nebeužtenka gražiai sukabinti menininkų darbus. Muziejų ekspozicijos turėtų būti interaktyvios ir įtraukiančios. Daug rėmėjų nori įrodymų, kad jų lėšos gerai panaudojamos, o tokios studijos teikia duomenų apie lankytojų skaičių ir susidomėjimą parodomis.
Metropolitano Meno muziejus Niujorke stebi, kaip lankytojai naudoja jo žemėlapius ir ženklus, kad suprastų, ar gali juos padaryti aiškesnius. Šią vasarą Smithsonian Instituto Nacionaliniame Gamtos mokslų muziejuje Vašingtone keturi duomenų rinkėjai stebi, kaip lankytojai elgiasi Žmogaus evoliucijos salėje. O Ontario Meno galerija žiūri, ar lankytojai supranta jų žemėlapius po to, kai ji iš naujo atsidarė 2008 metais. Galerijos problema – Šiaurė paprastai būna žemėlapio viršuje, o įėjimas – apačioje, bet galerijos įėjimas yra šiaurinėje muziejaus pusėje. „Kad ir kaip darytume žymi dalis lankytojų žiūri mūsų žemėlapį aukštyn kojom,“ – sako švietimo ir viešųjų programų direktoriaus pavaduotojas Judy Koke.
Tai varginantis darbas. Detroite, pastarąjį darbo rytą Sikora nustatė, kad lankytojai galerijoje praleidžia vidutiniškai 2 minutes 56 sekundes. Keturi iš šešių lankytojų sustojo prie George Seurat'o taškinio jūros peizažo „Le Crotoy vaizdas prieš srovę“, tuo padarydami jį populiariausiu galerijos kūriniu. Trys perskaitė kūrinio etiketę.
Idėja priimti kiekybiškai pagrįstus sprendimus, kaip darbai turi būti iškabinti, kai kuriems atrodo kaip prakeiksmas. „Kolekcijos iškabinamos kuratorių nuožiūra. Jie turi vizijas,kaip geriausia pristatyti kolekcijas lankytojams,“ – sako Carrie Heinonen, Čikagos Meno Instituto marketingo ir viešųjų ryšių viceprezidentė. Ji teigia, kad turint nedaug lėšų tyrimams, labiau verta lankytojų klausti apie jų įspūdžius, nei juos stebėti.
Muziejų tyrėjai sako abejojantys, kad lankytojai supranta, jog yra etnografinio tyrimo subjektai. Prieš rinkdami kokią nors identifikuojančią informaciją, jie įspėja ar paprašo lankytojų leidimo. Detroito Menų Instituto tyrėjai nešiojasi su savimi Sikoros laišką, paaiškinantį tyrimo tikslą, jei kas domėtųsi. Sikora sako nesulaukęs jokių skundų.
Pirmieji lankytojų tyrimai prasidėjo 1920 metais, kai tyrėjai pastebėjo, kad žmonės būna mažiau susidomėję apsilankymo pabaigoje, ir, kad jie mėgsta pasukti į dešinę vos įėję į galeriją. Tam pradėta skirti daugiau dėmesio, kai Nacionalinis Mokslų Fondas pradėjo reikalauti iš paramą gaunančių muziejų, kad šie vertintų savo parodas ir būtų ataskaitingi už gaunamus valstybinius pinigus.
Netgi su dabartiniais kuklesniais biudžetais muziejai skiria 10 proc. savo veiklos biudžeto vertinimui, kuris apima lankytojų stebėjimą ir apklausas, sako profesionalių muziejų tyrėjų organizacijos Lankytojų Tyrimų Asociacijos prezidentė Krsten Ellenbogen. Ji dirba Minesotos Mokslo muziejuje, kuris kasmet išleidžia 900 000 USD vertinimui, išlaikydamas 12 darbuotojų komandą, per metus atliekančių šimtus tyrimų.
Detroito Menų Institutui, turinčiam kolekcijas nuo Europos renesanso tapybos darbų iki šiuolaikinės skuklptūros, itin svarbūs lankytojų įspūdžiai, nes dauguma jų lankytojų yra pasikartojantys, vietiniai, o ne turistai. Kai muziejus pertvarkė savo galerijas ir iš naujo išstatė meno kūrinius (ilgametis projektas baigtas 2007 m.), jis naudojo slaptą stebėjimą, lankytojų interviu, grupių interviu ir kitus tyrimus. Šiuo metu jis vertina 14 iš 100 savo galerijų – nori sužinoti, ar naujas erdvės suplanavimas tinkamas, ar nereikia jo koreguoti. Kadangi lankytojų tyrimas vyksta labai lėtai, Sikora tikisi jį užbaigti 2012 m.
Didelė problema, kurią Detroito muziejus tikitisi jau išsprendęs – sudominti lankytojus perskaityti aprašymus ir analizes, esančius prie meno kūrinių. Tyrimo prieš atnaujinimą metu jis nustatė, kad labiausiai skaitomą tekstą, tarp Matisse ir Picasso, perskaito vos 26 proc. lankytojų. Keturios informacinės lentelės buvo skaitomos vos 2 proc. lankytojų.
Tuomet muziejus sutrumpino savo tekstus nuo 250 iki 150 žodžių, kad šie nebaugintų skaitytojų. Kuratoriai taip pat padalino tekstus į punktus, paantraštes, pridėjo spalvų ir grafikos.
Sikora gali daug laiko praleisti galerijoje vienas, laukdamas ko nors užeinant. Kai tik pirmas žmogus peržengia slenktį, jis pradeda skaičiuoti laiką. Ir nesvarbu, kiek žmonių dar užsuka, jis vienu metu stebi tik vieną. Jei kas nors užsuka tik į tualetą, tai nesiskaito. Lankytoju jis laiko tik sustojusį priešais paveikslą, abi kojas pastačiusį ant žemės ir viena kryptimi žiūrintį bent dvi sekundes. Jis taip pat pasižymi, ar lankytojas kūrinio etiketės informaciją skaito garsiai.
Sikora sako, kad sunkiausia stebėti lankytojus, kurie netvarkingai juda po galeriją, žiūri kūrinius iš didesnio atstumo. Tuomet jam sudėtinga pažymėti, kur jie sustojo, ar perskaitė kūrinio informaciją. Per dvi valandas vieną rytą jis pasižymėjo kompiuteryje 14 stebėjimų, bet aštuonis iš jų atmetė, nes lankytojai galerijoje užtruko mažiau kaip minutę. Tik vienas lankytojas atitiko muziejaus tyrėjų vadinamą „kruopštų lankytoją“, t.y. sustojantį prie daugiau kaip pusės darbų.
Kai 63 metų pensininkei Ceil Toepel buvo pasakyta, kad ji galėjo būti stebima muziejaus darbuotojų, ši sakė kartais jautųsis stebima, bet neprieštaravo. Vieną penktadienį savo 69-to gimtadienio proga su žmona į muziejų užsukęs Bob'as Rubin'as sakė, džiaugesis, kad muziejus tiria lankytojus. „Versle tai daroma,“ – sakė investicijų bankininkas Rubin'as.
Kai lankytojų tyrimais nustatyta, kad XVIII a. indų ir namų rakandų paroda jau „kiaurai pražiūrėta“, muziejus ją pertvarkė, sakė parodų viceprezidentas David'as Penney, atlikęs 2007 m. atnaujinimą. Dabar muziejus demosntruoja objektus taip, jie pasakotų Europos aristokrato gyvenimo dienos istoriją. Antikvatinis laikrodis kiekviename kambaryje rodo laiką, o objektai sudėlioti pagal tai, kaip jie tuo dienos metu turėjo būti naudojami. Vakarienės metu ant stalo atkuriamas vaizdas rodo rūpestingai paruoštą šventę, su porceliano indais ir sidabro dubenimis aplinkinėse vitrinose.
Dabar tai tapo vieta, į kurią norisi ateiti, mano jis. Tuo įsitikinti galės, kai Sikora atliks lankytojų tyrimą ir čia.
