Jau eilę metų viso pasaulio astronomai, nukreipę žvilgsnius į dangų stebi ne tik ryškiausius objektus – žvaigždes, galaktikas ar ūkus, bet vis labiau stengiasi aptikti jų „pilkuosius“ kaimynus – šalia skriejančias planetas.
Deja, šiuo atžvilgiu viskas kur kas sunkiau – atspindėdamos tik nedidelę gimtosios žvaigždės šviesos dalį, egzoplanetos ilgų šviesmečių toliuose sugeba puikiai pasislėpti nuo astronomų žvilgsnių, ir tik pačios stambiausios tampa retu „laimikiu“. Tad gal mažųjų planetų, labiausiai tinkamų gyvybei, nėra daug?
Klausimas, į kurį aiškaus atsakymo kol kas nėra – spėlioti galima įvairiai, tačiau kelių dešimtmečių egzoplanetų paieškos rezultatai kalba patys už save : didžioji dauguma surastų mūsų galaktikoje egzoplanetų yra dujinės milžinės – su retomis išimtimis, kurios skambiai pavadinamos „superžemėmis“. Bet ir tos pačios superžemės yra gerokai didesnės už mūsų gimtąją planetą, o jų orbita tokia, kad įprastinei gyvybei tinkamų sąlygų tikėtis yra labai sudėtinga.
2009 metais NASA paleido specialiai egzoplanetų paieškoms skirtą „Kepler“ orbitinį teleskopą – su juo siejamos didelės viltys rasti tūkstančius naujų egzoplanetų ir, svarbiausia, tarp jų tokių, kurios mūsų supratimu geriausiai tiktų gyvybės užsimezgimui.
Reikia pasidžiaugti, jog „Kepler“ misija vyksta tikrai sėkmingai. Dar šių metų pradžioje pasirodydavo pavieniai pranešimai apie kelių naujų egzoplanetų suradimą, o vėliau teleskopo misija taip įsivažiavo, jog pastebėtų potencialių egzoplanetų kiekis imtas skaičiuoti jau ne dešimtimis, o šimtais.
Štai šį birželį NASA paviešinus „Kepler“ 43 dienų stebėjimo duomenis, paaiškėjo, jog per tokį trumpą laiką teleskopas aptiko 706 objektus, kurie gali būti egzoplanetos bei 5 naujas žvaigždes su pilnomis planetų sistemomis. Per šį laiką teleskopas iš viso stebėjo daugiau nei 156 tūkst. žvaigždžių.
„Tai – istorinis atradimas. Jis parodo, kaip „Kepler“ misija įvykdė revoliuciją ieškant egzoplanetų ir pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie šią mokslo sritį“, - tuomet kalbėjo tyrimo bendraautorė Sarah Seager iš Masačusetso technologijos instituto.
Iš 706 kandidačių į egzoplanetas ypatingą susidomėjimą misijos mokslininkams kelia 400 objektų, besisukančių aplink ryškiausias „Kepler“ aptiktas žvaigždes. Tokius objektus mokslininkų komanda papildomai tiria iš Žemės. Pristatydama duomenis, NASA žadėjo detalesnę informaciją apie šiuos objektus pateikti ne anksčiau kaip 2011 m. vasarį.
Kadangi iki šiol surinkta tik pirminė informacija apie naujas egzoplanetas, NASA atstovai paviešino tik bendrąsias jų savybes – labiausiai dominančių objektų dydis svyruoja nuo dviejų Žemės diametrų iki Jupiterio diametro, o masė kol kas dar nežinoma, tad kol kas oficialiai šie radiniai net negali būti traktuojami kaip egzoplanetos.
Žodžiu, lyg ir nieko labai naujo – surasta daugybė potencialių egzoplanetų, kurių didžioji dalis tikriausiai vėl bus „planetos gigantės“ su nedidelėmis išimtimis, apie kurias patikslinus duomenis ims rašyti visi naujienų šaltiniai. Kaip visada – nieko identiškai panašaus į Žemę.
Tačiau netikėtai „žibalo į ugnį“ įpylė neapdairus Harvardo profesoriaus Dimitaro Sasselovo, vieno iš „Kepler“ misijos kuratorių, oficialus pranešimas garsioje TEDGLobal konferencijoje. Susirinkusiems klausytojams profesorius pareiškė, jog „žemės tipo egzoplanetos surandamos visur – mūsų gimtoji Paukščių tako galaktika yra be galo turtinga tokių kosminių kūnų“. Pranešimo metu mokslininkas pademonstravo grafiką, kuriame vaizduojamos naujos surastos egzoplanetos, išsidėsčiusios pagal dydį. Iš beveik 265 egzoplanetų net 140 papuolė į vadinamųjų superžemių kategoriją – pagal dydį ne didesnės nei dvi Žemės.
Skaidrė iš Dimitaro Sasselovo pranešimo
„Galite pastebėti, jog nedidelės planetos dominuoja“, - toliau aiškino Dimitaras Sasselovas. Visą įdomų profesoriaus pranešimą galite išklausyti šiame videointarpe.
Argi ne nuostabu? Iki šiol egzoplanetų statistikoje dominuodavo tik planetos gigantės, o dabar jau kalbama apie didžiulį mažųjų planetų kiekį. Nors jų struktūra nedetalizuota, tačiau kuo daugiau mažų egzoplanetų, tuo didesnė tikimybė, jog jos bus uolingos ir dar skriejančios įprastinei gyvybei tinkamoje zonoje.
Šiuos optimistinius pasvarstymus sujaukė natūraliai kilęs „galaktinio masto skandalas“ – juk dar visai neseniai NASA skelbė, kad patikslinti surastų egzoplanetų duomenis bus paskelbti tik 2011 metais ir kol kas nebuvo jokių užuominų apie rastą didžiulį kiekį superžemių. Ką tai reiškia? Gal NASA slepia stebėjimų ar vėlesnių tyrimų duomenis apie Žemės tipo planetas? O gal net jose surastus gyvybės požymius? Pripažinkim, puiki tema eilinei sąmokslo teorijai, kuri ėmė sparčiai plisti tarp astronomija besidominčių „internautų“.
Nors kilusio „skandaliuko“ pati NASA dar nekomentavo, tačiau profesorius Dimitaras Sasselovas buvo priverstas patikslinti savo pranešime išsakytas mintis. „Kepler“ projekto svetainėje paskelbtas pranešimas spaudai, kuriame profesorius aiškina, jog, visų pirma, „žemės tipo planeta“ dar visiškai nereiškia, jog tai „tikra Žemė“ ir siūlo prisiminti Veneros, Merkurijaus ar pagaliau to paties Marso pavyzdžius. Tad nereiktų skubintis su išvadomis dėl internete kai kur jau pasirodžiusių pranešimų apie „stebuklingus ir įslaptintus gyvybės kupinus pasaulius“.
Be to, profesorius pareiškė, jog jo pranešime nuskambėję duomenys dar nėra iki galo patikrinti ir įrodyti – daugeliui iš surastų egzoplanetų reikia papildomo patvirtinimo. Net pusė šių objektų gali pasirodyti esą klaidingi spėjimai.
Galiausiai, mokslininkas akcentuoja, jog „nors „Kepler“ teleskopo misija ir buvo sukurta Žemės tipo planetų paieškai, kol kas mes neturime nė vieno patvirtinto atvejo – visi radiniai kol kas tėra kandidatai, reikalaujantys duomenų patikslinimo. Iki 2010 metų liepos mėnesio tokių kandidatų iš viso buvo 306, tačiau jų nustatymas tik pirmas žingsnis iki tikro Žemės tipo planetų skaičiaus sužinojimo“.
Aišku, kad niekas nebeaišku – surastų mažųjų egzoplanetų lyg ir daug, bet kol kas jų egzistavimo faktas oficialiai dar nepatvirtintas, ir kas liks iš šio sąrašo po pakartotinių tyrimų, visiškai neaišku. Išeitų, jog profesorius konferencijoje paskubėjo pristatyti nepatikrintus tyrimų duomenis ir savo pranešimo turinio visiškai nederino su misijos kolegomis. Ar toks paaiškinimas tiks sąmokslo teorijų mėgėjams – pamatysime netolimoje ateityje.
Vis dėlto nesinori tikėti, jog profesorius būtų rėmęsis visiškai abejotinais duomenimis – labiau tikėtina, jog duomenys buvo pakankamai patikimi, tik gal dar oficialiai nepatvirtinti, tad tampa tikrai įdomu – žinoma, ne dėl sąmokslo teorijos, o dėl to, jog galbūt neilgai trukus paaiškės, kad Žemė nėra vieniša galaktikos platybėse ir tarp daugybės naujų „superžemių“ turi kelis net labai jau artimus „brolius ir seseris“? Ką tai reikštų nežemiškos gyvybės klausimu – atvira tema diskusijai...
