Nors mūsų politikai po įvairių skandalų su korupcijos prieskoniu dažnokai teisinasi, esą esame dar jauna demokratija, tačiau noro mokytis iš subrendusių demokratijų kol kas nematyti.
Gal net atvirkščiai – laisvinantis iš sovietinės okupacijos išsakytus ketinimus tvirtinti demokratiją gana greit nustelbė godulys turtėti iš valstybės kišenės, o vėliau ir politinio verslo „vertybės“. Daug ko mūsiškiai galėtų pasimokyti iš Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos vykdytos rinkimų kampanijos, jo bendravimo su žmonėmis. Pasimokyti bent jau tam, kad suvoktų, kokia niekinga politinė korupcinė sistema buvo kuriama atgautos nepriklausomybės metais. Toks suvokimas būtinas, jei rimtai galvojama apie reformas, nes nieko nebus įmanoma keisti politinio verslo išugdytų įpročių bei įgūdžių aplinkoje.
Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų kampanija prasidėjo prieš bene porą metų ir vis labiau intensyvėjo. Galima įvairiai vertinti kai kuriuos tų rinkimų vyksmo bruožus, tačiau svarbiausia - į prezidento postą einama tvirtai apsisprendus, sukaupus tam tikrą valstybinio darbo patirtį, rodant būsimo lyderio bruožus ir kalbantis ne tik su įvairių socialinių sluoksnių atstovais, bet su visais amerikiečiais apie visiems rūpimus reikalus. Kalbamasi rimtai, pasveriant žodžius, tačiau neieškant jų kišenėje. Nusišnekėjimus tuoj pasigauna ir išpučia žiniasklaida, narstanti visus kandidatų gyvenimų užkaborėlius. Susitikimų su žmonėmis maratonai tvirtina demokratinę visuomenės ir aukščiausios valdžios sąsajų pajautą, kuri padeda sutelkti žmones gyvybiškai svarbiems veiksmams.
Lietuvoje prieš rinkimus į politinę sceną priguža komikų, o ir tradicinėmis save vadinančių partijų atstovai stengiasi linksminti publiką, o ne aiškinti šalies raidos perspektyvas. Svarbiausia – pažadų saldainiai ir jokių realių įsipareigojimų. Po rinkimų politinė scena ištuštėja – išrinktiesiems visuomenė nebereikalinga. Žiūrint pro Seimo langus ar teleekraną galima ir špygą kišenėje laikyti. Tačiau, kad publika „neužmirštų politikų“, ją stengiamasi kaitinti skandalais skandalėliais.
Apie Jungtinių Valstijų prezidentą užsiminiau dėl to, kad pagrindinis jo įvairiai nusakomas tikslas – permainos. Realios permainos įmanomos tik sutelkus visuomenę. Suprantama, jei norima gerų permainų, nes galimos ir kitokios – stumti visuomenę į depresiją, dar didesnę krizę, didinti socialinę atskirtį, naudojantis sumaištimi grobstyti kas dar likę. Prezidentu B. Obama šiuo metu pasitiki daug daugiau amerikiečių, nei už jį balsavo. Tai rodo, jog padarytas didelis darbas visuomenei sutelkti ir pasitikėjimui įtvirtinti. Nuo pat rinkimų kampanijos pradžios B. Obama teigė žmonėms – „mes galime“. Viskas įmanoma veikiant sutartinai.
Stebint pirmuosius mūsų Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus žingsnius įkyriai nedavė ramybės klausimas – kodėl, tarsi tyčia, kalbomis ir veiksmais stengiamasi nuteikti prieš save įvairius socialinius sluoksnius, kodėl gausinamos oponentų gretos? Suprantama, veikti reikėjo greitai ir ryžtingai, tačiau taip pat ryžtingai derėjo ir telkti visuomenę būsimiems pokyčiams. Tačiau ar gali telkti visuomenę aiškinimai, esą bus ‚nepopuliarių sprendimų“, ir Vyriausybės vadovas jų nebijąs. Nejau tokia „drąsa“ tikėtasi susikurti patikimo lyderio įvaizdį? Šiaip jau mūsų politikoje „nepopuliariais“ vadinami skurdesniųjų bei vidurinių socialinių sluoksnių padėtį bloginantys sprendimai. Tačiau ir tokius priimant derėtų ne gėrėtis savo „drąsa“, o paaiškinti visuomenei, kodėl toks bloginimas yra būtinas ir kaip jis padės valstybei atsigauti. Antraip neišvengiami socialiniai konfliktai. Nejau manoma, kad socialinių konfliktų aplinka padės reformatoriams dirbti?
Visuomenė gali suprasti ir būtinumą „susiveržti diržus“. Tačiau niekaip nesupras, kodėl visi turi susiveržti „po lygiai“. Ta susiveržimo lygybė yra gryniausia demagogija. Juk jei, pavyzdžiui, 20 procentų mažinamas 1000 ir 10 000 litų uždirbančių atlygis, tai mažiau uždirbančių gyvenimas pablogėja kur kas labiau nei daugiau uždirbančių. Mūsų politikams jau seniai derėjo suvokti, jog procentinė „lygybė“ socialiniame gyvenime virsta didžiausia nelygybe ir žmonės šitai jaučia. Propaguodama tokią „lygybę“ Vyriausybė niekaip negali atsisakyti prigimtinės nuostatos – kad ir kokios krizės ištiktų, nebloginti turtingųjų padėties.
Gali būti, jog nedaug prasmės kalbėti apie būtinumą sutelkti visuomenę, kad ji paremtų reformatoriškus veiksmus. Neseniai paskelbti sociologinės apklausos duomenys teigia, jog Lietuvos politikais pasitiki tik 1 procentas žmonių. Toks tad mūsų politinės korupcinės sistemos ir demokratijos įvertinimas. Nėra ir negali būti jokios veiksmingos demokratijos tokioje visuomeninėje terpėje, kur visiškai nepasitikima politikais, kur vyrauja visiška politikų sluoksnio ir visuomenės atskirtis. Vadinasi, lygiai taip pat nepasitikima ir politine sistema. Juk naivu būtų manyti, kad Lietuvoje gera demokratinė politinė sistema veikia pati savaime – be politikų ir be jais nepasitikinčios visuomenės. Ir ne tik veikia savaime, bet ir teikia nieko nenutuokiančiai visuomenei demokratijos „gėrybes“. Tačiau mūsų politikai taip ir mano – reformos vykdomos Seime, kuriam po rinkimų visuomenė visiškai nereikalinga.
