Kylant į viršų buvo dar visai nieko. Galima susikaupti ir dairytis į debesis pro lėktuvo langą. Tačiau tas visuotinis lietuvių klegesys leidžiantis lėktuvui tik didėjo ir, man rodos, liovėsi tik tada, kai po kelionės Vilnius–Londonas–Vilnius pasiekiau namus.
Ankstų pirmadienio rytą pailsėję ir pasidemonstravę Lietuvoje tautiečiai skrido atgal į Londoną dirbti savo darbų. Pigios avialinijos, skraidinančios į šalia megapolio esantį Liutono miestelį, akivaizdu, populiarios – lėktuvas buvo sausakimšas. Kas su sportiniu krepšiu, kas su kokia kita rankine, bet svarbiausia – viešai ir garsiai pasakys, kad parskrido tik „trumpam“ į Lietuvą. Už patogų registruotą bagažą mokanti papildomus litus buvau viena iš nedaugelio.
Vilkau jį įkandin šimtų, o gal net tūkstančių darbo rankų, kurios jau netrukus turėjo dirbti juodžiausius vieno brangiausių pasaulyje miestų darbus.
Prie pasų tikrinimo posto rikiavosi visas lėktuvas lietuvių ir visas lėktuvas lenkų darbininkų, eilė net susiraičiusi vingiavo per kelias sales. Šis vaizdas padėjo suvokti, kas yra tie 200 tūkst. emigravusiųjų.
Stebino viskas – nuo aprangos detalių, elgesio manierų iki pokalbių nuogirdų: tokio prastoko kratinio, tiesą sakant, vienoje vietoje nebuvo tekę matyti ir girdėti.
Atvykę į Londoną išsibarstėme kas sau, nors per visą kelionę šen bei ten buvo girdėti lietuvių kalba, matyti ryškūs rytų europiečių veidai.
Vėl it Lietuvos kaime pasijutau įlipusi į tą patį autobusą, vežantį į Liutono oro uostą. Atkreipiau dėmesį į salotinėmis kelnėmis, blizgančiais juodais sportbačiais, ryškiu rožiniu megztiniu apsirengusią peroksidinę merginą – na, neįmanoma nepastebėti. Stengiausi atsiriboti, bet netrukus jau žinojau visą jos trumpą dešimties metų gyvenimo Londone istoriją: išvyko paskui vaikiną, anglų kalbos nemokėjo, Lietuvoje kosmetologės profesijos nebaigė, Londone dirbo odontologės padėjėja, vėliau draugas persikėlė kitur, jai teko vykti iš paskos, tad dabar jau kelinti metai be darbo. Už kokius pinigus skraido ir gyvena, nežinau.
Prieš skrydį namo teko laukti lygiai tokiose pat ilgose eilėse, tik jau klausantis šios naujos draugės. Tikėjausi bent kokią pateisinamą liūdną gaidą išgirsti. Bet ne: jai Lietuvoje viskas blogai, žmonės nesišypso, o ji mat jau tokia europietė esanti, kad sunkiai ir galėtų prisitaikyti prie Lietuvos gyvenimo. Pamažu nutolau nuo jos pasakojimo, kai aplink pamačiau „treninguotus“, tatuiruotus, persidažiusius, nusiskrudinusius, besidemonstruojančius Lietuvius, vyliausi, kad gal vėl kai kurie iš tų žmonių – lenkai.
Bet ne: tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, o kai kurie su savo mažais vaikais – laužyta anglų kalba. Išsiveržus skaudžiam atodūsiui, nauja draugė paaiškina, kad tai – normalu, nes tėvai nori, kad jų vaikai mokykloje ir namie mokytųsi tik anglų kalbos. Vėl išsprūsta žodis „tragedija“. Lieku nesuprasta.
Ima juokas, kai išgirstu valdžios sapaliones apie „Globalios Lietuvos“ strategiją, kuri naikins lietuvių ir išeivių takoskyrą. Kokią takoskyrą? Ne takelis, o visa galaktika mus jau skiria, ypač kai ufonautai ufonautiškai kalba apie veiklos planą, kurio realiai neįgyvendina nė viena ministerija.
Siūlau mūsų ufonautams atsibusti ir bent kartą nuskristi pigiomis avialinijomis į Londoną, Dubliną, o dabar – jau ir į Berlyną, Frankfurtą, Hamburgą, Boną ir t. t. bei pasižiūrėti, ko vertos jų nuostabios sapalionės apie emigrantų grįžtuves namo. Pilni lėktuvai, ištisi reisai veža žmones iš Lietuvos!