„Paradoksalu, tačiau saugomos Lietuvos teritorijos sudaro kiek daugiau nei 17 proc. Tačiau taip susiklosto, kad tie patys vaizdingi kalneliai ir miškai traukia ir sporto mėgėjus ir ramybės mylėtojus. Manau, bendru sutarimu su gamtosaugininkais galima rasti išeitį, remiantis geriausia Europos šalių praktika“, – sako Robertas Benediktavičius, LMSF prezidentas. Jo teigimu, ir vairuotojai-mėgėjai, ir profesionalūs sportininkai turi saugoti gamtą ir važinėti ne takeliais, o keliais.
„Takeliai gali atsirasti labai greitai. Vienas pravažiavo, antras, ir viskas. Trečias jau tvirtina važiuojantis keliu. Bet taip nėra. Todėl tardamiesi su gamtosaugininkais bandome aiškiai apibrėžti, kas yra kelias ir kur galima rasti patikimą informaciją apie legalius kelius, kuriais galima važiuoti“, – sakė R.Benediktavičius. Norime prisidėti prie švietėjiškos veiklos ir aiškaus trasų, kelių ruožų identifikavimo.
Pasak R.Benediktavičiaus, techninių sporto šakų atstovai svarsto ir etikos kodekso keitimo punktus:
„Galvojame už negarbingą elgesį, t.y. gamtos niokojimą atimti sportininko licenciją. Norime atsiriboti nuo žmonių, kurie netausoja Lietuvos“.
Jis pastebi, kad kai kurie motociklų ar automobilių vairuotojai kelia į socialinius tinklus nuotraukas, iliustruojančias jų „blogus darbus“. Tai rodo, kad kai kurie bekelės mėgėjai neturi pakankamai žinių.
„Tačiau nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Jei nori važiuoti, pasidomėk, pasiklausk federacijos ar gamtosaugininkų. O dabar matome paradoksalią situaciją kad net su krosiniais motociklais, su kuriais galima važinėti tik uždarose trasose, žmonės išvažiuoja į miškus ir giriasi žygdarbiais, nesuprasdami, ką daro. Jei perki motociklą, pirmiausia išsiaiškink, kur ir kaip gali juo važiuoti“, – pabrėžia LMSF prezidentas R.Benediktavičius.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Agnė Jasinavičiūtė džiaugiasi, kad techninių sporto šakų federacijos ėmėsi iniciatyvos.
„Gal ši iniciatyva padės suprasti, kad motociklu ar automobiliu negalima važinėti bet kur. O juo labiau tikrai ne saugomose teritorijose reikėtų ieškoti adrenalino. Specialiųjų žemės sąlygų naudojimo įstatyme numatyta, kad važinėti saugomose teritorijose ne keliais griežtai draudžiama. Tačiau problema ta, kad kyla labai daug interpretacijų, kas yra kelias. Nes kai kam gali atrodyti, kad ir pėsčiųjų takas, kuriuo gali važiuoti dviračiai ar žiemą prašliuožti lygumų slidininkai, yra kelias. Jokiu būdu. Kelias visų pirma yra inžinerinis įrenginys, apibrėžtas Kelių įstatyme“, – sako A.Jasinavičiūtė.
Kraštovaizdžio apsaugos specialistės teigimu, ne tik saugomose teritorijose – visur reikia tausoti aplinką ir gerbti aplinkinius:
„Visuotinės kultūros ir pagarbos gamtai įstatymais neapibrėšime, ją reikia ugdyti. O karantinas parodė, kad gamta mums visiems yra didelė vertybė – ir keliaujantiems kojomis, ir transportu. Todėl gamtosaugininkai pridės prie visuomenės švietimo apie saugomas teritorijas. Bet kelių tinklui patikslinti reikės ir kitų institucijų pagalbos“.
Saugomų teritorijų ribos apibrėžtos oficialiame Saugomų teritorijų kadastre, jį galima rasti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos tinklapyje https://stk.am.lt/portal/
Siūlo panaudoti karjerus
A.Jasinavičiūtės nuomone, Lietuva, remdamasi kitų šalių patirtimi, turėtų sudaryti sąlygas kurti uždaras autosporto ir motosporto trasas:
„Juk turime daugybę nebenaudojamų karjerų, kurie galėtų būti pritaikyti sporto reikmėms, tuo pat metu tausojant gamtą. Juk nebūtina važiuoti į pelkę, norint pademonstruoti meistriškumą. Nes specialias kliūtis galima išdėstyti ir tokioje specializuotoje trasoje“.
Saugomos Lietuvos teritorijos, specialistės teigimu, sudaro tik 17,64 proc. Jas A.Jasinavičiūtė siūlo palikti tiems, kurie ieško saugių vietų pasivaikščiojimams ar kelionėms pėsčiomis. Ir išsaugoti ateities kartoms. Specialistė sutinka, kad prie to labai gali prisidėti ir ši LASF bei LMSF iniciatyva, kurios tikslas – nustatyti aiškias taisykles.
E.Janavičius: apibrėžkime, kas yra kelias
Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentas Egidijus Janavičius pripažįsta, kad nesankcionuoti pasivažinėjimai po miškus gadina autosporto bendruomenės vardą ir kenkia reputacijai.
„Didžiausia problema, iškilusi diskusijų metu, kad niekas negali deramai įvardyti, kas yra kelias. Kelių direkcija rūpinasi viešo naudojimo keliais, kuriais ir taip gali važiuoti automobiliai ir kurie netinka bekelės sportui. Į šį klausimą teoriškai galėtų atsakyti savivaldybės, tvarkančios kelių registrą. Tad atsakymų teks ieškoti bendrai, suvienijus pajėgas. Aišku, automobiliai, lyginant su motociklais, miškuose yra mažesnė problema, nes jie yra registruoti, ne visur pravažiuoja. O tie, kurie ypatingai padidinto pravažumo, turi būti smarkiai perdaryti. Daugiau problemų kyla rengiant bekelės čempionatus ar „Lietuvos Baja Perimetras“ varžybas“, – pastebi E.Janavičius.
Jis turi omeny atvejį, kai Laukesos pelkėje buvo išvažinėta saugomos teritorijos dalis. Būtent šis atvejis paskatino LASF vadovą ieškoti dialogo su miškininkais ir gamtosaugininkais.
„Iš esmės aukščiausiose institucijose turėtų būti priimami sprendimai, kokiu atveju galima leisti aukštą sportinį meistriškumą ugdančioms varžyboms vykti saugomose teritorijose ar jų prieigose. Nes tokia Europos praktika. Ir dabar, tarkime klasikinio ralio trasos driekiasi per Gražutės regioninį parką. Bet tam būtinas dialogas su gamtosaugos specialistais. Nes jie gali nustatyti aiškias taisykles. Tarkime, kad varžybos negali vykti kai peri pelėdos ar kitais atvejais“, – sako E.Janavičius ir pripažįsta, kad didesnė gamtosaugos problema yra tie pavieniai pasivažinėjimai, o ne LASF organizuojamos varžybos.
Sudarytas saugomų teritorijų žemėlapis www.raceadmin.info
Lietuvos motociklų sporto federacijos Enduro komisijos narys Alvydas Petrošius prieš pusmetį kartu su kitais pilietiškais sporto bendruomenės nariais sukūrė žemėlapį raceadmin.info, kuriame pavaizdavo visus saugomų teritorijų sluoksnius: valstybinius parkus, Europos svarbos Natura 2000 teritorijas, taip pat kultūros paveldo teritorijas pvz. piliakalnius ir t.t.
„Tai – pirmieji žingsniai, apibrėžiant, kur tikrai draudžiama važinėti. Tačiau kol nėra iki galo aišku, kur galima, nes nėra miško kelio apibrėžimo. Juk Lietuvos kelių direkcijos registre sužymėti keliai apima ne visus, o tik skalę nuo automagistralių iki keturiais skaitmenimis žymimų plačių žvyrkelių. Tačiau dėl jų juk klausimų ir taip nekyla“ – pastebi A.Petrošius.
Enduro komisijos nario teigimu, žmones, važiuojančius į mišką, klaidina ir navigacijos, kurių duomenys surinkti ne visai teisingai. Daugelyje jų miškai atvaizduojami išraižyti kelių, nors iš tikrųjų legalių kelių ten nėra. Todėl šiuos elektroninius žemėlapius reikia tobulinti, tikslinti.
„Kol kas siūlome naudotis www.raceadmin.info duomenų baze. Bet kuris sportininkas ar keliautojas, atsivertęs žemėlapį, gali matyti, kokios teritorijos plyti šalia jo namų. Arba, jei nori susidaryti kelionės maršrutą, gali jį užkelti ant šio žemėlapio ir aplenkti vietas, kuriomis važiuoti draudžiama.
Tokiais mažais žingsneliais bandome edukuoti žmones ir ugdyti jų kultūrą. Juk tie 17 proc. saugomų teritorijų nėra tiek daug, kad nebūtų galima rasti sprendimų, priimtinų ir žmonėms, ir gamtai, ir technikai. Juk galima aiškiai diferencijuoti miško kelius, kai tai daroma Europoje: kur gali eiti tik pėstieji ir judėti dviratininkai ar slidininkai, o kur gali važiuoti tik motorinės transporto priemonės“, – sako A.Petrošius.
