Mergina, kurią matote sėdinčią ant ryškiai raudono „Jawa“ motociklo, nėra tik dailus priedas šalia šios transporto priemonės, kaip tradiciškai bandoma pavaizduoti vyrams skirtuose sieniniuose kalendoriuose. Aldona Juozaitytė motociklą vairuoja jau ketverius metus ir apie dviratę techniką kalba su tokiu entuziazmu, kokį retai sutiksi vyrų gretose. Dailės mokytojos specialybės žinias Vilniaus edukologijos universitete gilinanti mergina sako, kad kiekvieną kartą sėdant ant motociklo dar ir dabar viską tarsi tenka patirti iš naujo.
Aldona Juozaitytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Smalsumo, noro viską išbandyti, patirti ir tam reikalingos energijos Aldonai pavydėti galėtų tiek merginos, tiek vaikinai. Ir, tiesą sakant, netgi neskaičiuojant motociklų, kuriuos mergina vairuoja jau ketverius metus ir dabar turi du, yra kitų tarp dailiosios lyties atstovių ne itin populiarių hobių ir užsiėmimų. Puikus pavyzdys: visus ketverius metus, kol mūsų herojė motociklininkė Klaipėdos universitete studijavo dailės pedagogiką, ji kiekvieną vasarą dirbo gelbėtoja paplūdimiuose.
„Tai man taip pat buvo iššūkis, nes reikėjo labai gerai pasiruošti fiziškai. Taip pat turėjau būti nuolatos pasirengusi ekstremalioms situacijoms. Visgi tokie iššūkiai naudingi ir kiekvieną iš jų įveikus apima tikras pasitenkinimo jausmas“, ‒ prisimindama pajūryje praleistas vasaras kalba Aldona.
Dar šviesiaplaukė garbanė, būsima dailės mokytoja, yra profesionali didžėja. Pastaraisiais metais sako užsiimanti tuo kiek mažiau, tačiau per savo aštuonerių metų didžėjavimo karjerą teigia prisimenanti daug savaitgalių, kuomet dirbti kuriame nors klube tekdavo abi dienas – tiek šeštadienį, tiek ir sekmadienį. Visgi šalia visos veiklos, motociklizmo pradžia Aldonai buvo ryžto, drąsos ir užsispyrimo pareikalavęs užsiėmimas.
Kuo tave taip patraukė motociklai ir motociklizmas?
Mane patraukė pats vairavimas, nes tai yra tikra romantika. Technikos remontuoti aš nemoku, nors tepalus ar nutrūkusį trosą galiu pasikeisti pati, taip pat ir prisipūsti padangas, patempti grandinę. O vairavimas man patinka dėl polėkio, vėjo šalme, tai yra tarsi nuolatinė kelionė į priekį. Daugelis įvardija laisvę, bet aš to geriau neakcentuosiu. „Laisvė“ yra visai kitas žodis, o šiuo atveju galbūt geriau tiktų „nepriklausomybė“.
Man buvo šešiolika, kuomet pirmą kartą motociklu pravežė brolis. Tuomet pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant motociklo ir „Jawa“ važiavome į Trakus. To vienintelio karto man ir užteko. Aš neatsimenu, ką mes tuomet ten veikėme, tačiau atsimenu pojūtį, kuris apėmė, kai važiavome link namų sau sutemus. Apskritai, pati „Jawa“ yra ypatingas išgyvenimas, būna sugenda ir kitų kaprizų turi. Jau tuomet man kilo mintis, kad ateis laikas ir turėsiu savo.
Aldona Juozaitytė (nuotr. asm. archyvo)
Tas laikas slinko labai ilgai, kadangi aš labai bijojau. Kokius tris kartus ėjau į kursus, bet vos tik apžergdavau motociklą, pradėdavau važiuot ir išsigąsdavau. Griūt negriūdavau, bet man buvo baisu, kad tarp mano kojų kažkas juda ir dar su dviem ratais. Galvojau stereotipiškai, kaip visos merginos – o kaip gi čia bus su ta pusiausvyra? Man būdavo labai baisu ir aš tiesiog išeidavau, kol galiausiai vieną kartą pagalvojau, kad jau laikas įgyvendinti svajonę.
Ėmiau labai daug pamokų ir atėjusi vairavimo instruktoriui iškarto pasakiau, kad labai bijau, bet labai noriu. Galiausiai noras nugalėjo.
Koks tavo šeimos požiūris į šį hobį, kaip į jį reaguodavo tavo gyvenimo vyrai?
Paskutinis iš jų pats buvo motociklininkas, todėl jo reakcija buvo teigiama. Visgi kuomet mokiausi vairuoti buvau viena ir apie tai niekam nesakiau – nei broliui, nei mamai, nei tėčiui. Neturėjau ir jokių draugų motociklininkų. Tuo mano atvejis buvo išskirtinis, nes niekas iš aplinkinių motociklais nevažinėjo ir aš nebuvo į tai įsitraukusi iš anksto. Palaikymo nebuvo visai.
Aldona Juozaitytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Vaikinams tai yra egzotika, tačiau jie nieko nepadaro, kad tą egzotiką nulaikytų. Dauguma jų išsigąsta, turbūt galvoja: „O, kokia ji drąsi, turbūt ir techniką išmano.“ Greičiausiai galvoja, kad aš juos kažkuo aplenkiu, kokia jau ta psichologija. Čia vėlgi tos pačios gamtos turbūt taip užprogramuota, kad taip neturi būt, kad mergina neturi daugiau nusimatyti technikoje, būti drąsesnė, stipresnė. Aš tokia ir nesu. Aš kalbu apie tą stereotipinį vaikiną, daugumą jų taip galvoja.
Mažai kas dėl manęs kovoja, jie tik pasigroži, tuo viskas ir baigiasi. Šiek liūdna dėl lietuvaičių būna tuomet, nes esu patriotė, todėl taip ir norisi paklausi kur vyrai jūsų kovotojo instinktas. Jei jau patinka, tai „imkite tą reikalą“. Manote, kad jei mergina laksto motociklu ir gauna daug dėmesio, visa tai jai tampa nebeįdomu? Ne, ji yra ta pati mergina, tik su išskirtiniu pomėgiu.
Ar ilgai pratinaisi prie motociklo? Kiek laiko praėjo iki to momento, kai jau nebijodavai išvažiuoti į gatvę?
Kuomet gauni vairuotojo pažymėjimą, tas popierius yra tik policininkams. Baimė išliko ta pati ir iš pradžių jos buvo „pilnos kelnės“, skirtumas tik tas, kad važinėti gatvėmis jau galėjau legaliai. Tuomet jau prasidėjo tikrasis mokymasis, nes pamokose išmoksti tik įjungti sankabą, keisti pavaras, labai lėtai stabdyti, o visas ekstremalumas ir tikrasis mokymasis prasideda gatvėje. Reikia labai budraus proto, kad viskas klotųsi sėkmingai ir užuot trenkęsis į medį sėkmingai tobulėtum.
Išsilaikiusi teises greitai įsigijau motociklą ir padariau pirmąjį „batoną“ ‒ stabdžiau ant smėlio ir griuvau. Kuomet mokiausi vairuoti ir laikiau A kategoriją man nepasakė, kad ant smėlio priekiniu ratu stabdyti negalima. Aš stabdžiau gerokai įsibėgėjusi tuomet dar buvau be jokių apsaugų ir po to griuvimo aš vėl ėmiau labai bijoti, viskas tarsi sugrįžo. Motociklas garaže pastovėjo galbūt mėnesį, o tada vėl sėdau, bet tuomet jau susiradau kaimyną, kuris visuomet važiavo priekyje manęs, buvo mokytojas. Taip pravažinėjau visą sezoną.
Maždaug metų prireikė, kol pradėjau važinėti viena. Iš tiesų, tuomet nebuvo su kuo važinėti ir labai džiaugiuosi, kad tuomet buvau viena, nes pati išugdžiau savo stilių. Daugelio naujų motociklininkų klaida būna tai, kad jie prisijungia prie kokios nors grupės, tarkime, „britvų“ vairuotojų. Kai esi naujokas ir prisijungi prie greitai gatvėmis važinėjančių motociklininkų, išsiugdai vairavimo stilių pagal juos. Tai yra blogai.
Kaip sekasi susitvarkyti su technika, kuomet pasitaiko gedimai?
Dabar truputį geriau, nes taip jau susiklostė gyvenimas, kad dabar turiu bendraminčius, su kuriais važinėjame kartu. Dažniausiai būnu su jais, todėl man ramu, nes vyrukai bent jau žinos, kas nutiko. Per tuos du metus, kuomet važinėjau viena, buvo visko. Pirma taisyklė, kurią išmokau, tai jokiu atveju nepanikuoti. Daug kartų buvo užgesęs motociklas, tačiau ramybė ir patirtis liepdavo kartais tiesiog palaukti. Yra toks pasakymas – kuomet nežinai ką daryti, geriau nieko nedaryt. Taip ir aš, pasėdėdavau, pakalbėdavau su motociklu ir po kurio laiko užvesdavau.
Tepalų keitimas (nuotr. asm. archyvo)
Kartą Klaipėdoje buvo nutrūkęs sankabos trosas. Tuomet dar dirbau gelbėtoja ir baigusi sezoną rengiausi kelionei į Vilnių. Susikroviau daiktus išvažiavau į kelią ir ties vienu iš pirmųjų šviesoforų pajutau, kad dingo sankaba. Užvesti buvo labai sunku: įjungti pirmą pavarą, suki starterį ir tuo pat metu staigiais akceleratoriaus rankeną. Aišku, motociklas kaip reikiant mėtosi į šonus ir svarbu jį nulaikyti, tačiau įmanoma. Sužinojau, kad be sankabos galime ir pavaras keisti. Maždaug po metų sankaba nutrūko ir antrą kartą, pamenu, tuomet važiavau iš Aukštadvario. Vėlgi su problemomis susidoroti padėjo vidinė ramybė.
Kuomet pirmą kartą keičiau tepalus, kaip ir ką daryti man rodė vienas pažįstamas. Tik taip ir išmokau, o šį pavasarį jau keičiausi pati. Išsitepti aš nebijau. Kad ir labai „nedraugautum“ su technika vairuojant tenka visko išmokti.
Kaip reaguoja gatvėje į tave kiti eismo dalyviai?
Kai tik pradėjau važinėti motociklu aktyvios žmonių reakcijos į mano pasirodymą sulaukdavau dažniau. Galbūt todėl, kad merginų motociklininkių sparčiai daugėja. Kai aš pradėjau važinėti apie mane kolegės žinojo dar prieš tai kai mane pamatė. Dabar situacija tokia, kad net aš kartais nebesigaudau, kad nauja mergina išsilaikė A kategoriją. Taip pat, kuomet pradėjau važinėti prieš ketverius metus ant nugaros aš visuomet turėjau klevo lapą. Tai dariau vien dėl savęs, tarsi skelbdama, kad esu pavojinga visuomenei ir su manimi reikia elgtis atsargiai. Taip ir važinėjau su lapu, nors tai nėra būtina.
Aldona Juozaitytė (nuotr. asm. archyvo)
Reakcijos būdavo labai fainos – dažnai mane aplenkę žmonės rodydavo nykščius, spaudavo garsinį signalą, kalbindavo. Visų pirma, aišku, todėl kad matė, jog motociklą vairuoja mergina, o antra – jinai pakankamai drąsi rodydama, kad visiškai nieko nemoka. Taip man būdavo ramiau, žinojau, kad važiuoju saugiau, nes aplinkiniai eismo dalyviai manęs šiek tiek prisibijo.
Buvo etapas, kai ta reakcija man labai atsibodo. Stengdavausi net nepakelti akių tam, kad nesusitiktų žvilgsniai. Kartais tai vargindavo, o ypatingai taip momentai, kai norėdavau tik sėsti ant motociklo ir smagiai prasilėkti. Motociklą aš vairavau ne dėl dėmesio. Kita vertus, galiu pasakyti, kad merginos, kurios nori susirasti vaikinus, tačiau mano, kad yra beviltiškos, tegul gauna A kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Tuomet tikrai susiras.
Dabar turi du motociklus. Ar ateityje norėtum plėsti savo kolekciją?
„Jawos“ tikrai neparduočiau, nes ji mano gyvenime yra jau labai daug metų. „Kawasaki ER 5“ buvo pirmas mano pačios įsigytas motociklas. Jo parduoti taip pat labai nenorėčiau, bet gyvenimas toks, kad gali tekti. Turiu minčių apie tai, ką norėčiau įsigyti, tačiau kol nerandi to tikrojo motociklo, dėl kurio būtum rami, nekeiti motociklo. Kam keisti tik dėl paties keitimo?
Aldona Juozaitytė su benraminčiais (nuotr. asm. archyvo)
Kitu aišku mėgsta tai daryti, tačiau aš to nedarau. Panašiai ir su automobiliu, turiu vienintelį automobilį „Mini Cooper“ ir manau, kad visam gyvenimui, nes tai yra mano svajonių modelis. Kol kas turiu du motociklus. Norėčiau dar vieno ar dviejų. Vienas būtų skirtas išvykoms į mišką, praskaidrinti smegenis, vadinamasis enduro motociklas. Na, ir kelioninis su dideliais krepšiais.
Ar norėtum su motociklais susieti savo darbą?
Lietuvoje tą padaryti būtų sunku. Pas mus tiesiog per maža rinka. Aišku, galima dirbti kokioje nors nedidelėje parduotuvėje, tačiau tuomet reikia nusimanyti daugiau apie motociklus. Lenktyniauti, be abejonės, aš tikrai labai norėčiau, bet ne žiedinėse lenktynėse. Motociklų sporte įsivaizduoju, kad rasčiau savo vietą, tačiau tam reikia labai daug pinigų.
Merginos vairuojančios motociklus yra egzotika visame pasaulyje. Ar daug sutinki kolegių mūsų keliuose?
Stereotipai ir baimė išlipti iš jų daro savo. Jeigu mergina vairuoja motociklą, tai dar toli gražu nereiškia, kad ji yra labai ugninga moteris ar kokia amazonė. Ne visuomet taip yra. Mergina gali būti ir labai jautri, kokia esu ir aš. Nesu ir technikos specialistė ar kažkas dar, tačiau aš „išlipau“ iš tų stereotipų, aš išdrįsau. Mane auklėjo tai, kad neeičiau iš paskos, o visuomet ieškočiau savo kelio. Būti drąsiai mastyti kitaip. Čia yra lygiai toks pat variantas. Kažką moterys juks pradėjo vairuoti automobilius lygiai taip pat.
Kasdieninė transporto priemonė – „Kawasaki ER 5“ (nuotr. asm. archyvo)
Merginų motociklininkių labai nedaug, tačiau jų tikrai yra. Kadangi pati esu mergina, labai gerai jas pastebiu, daugelį pažįstu. Sunku pasakyti tiksliai, kiek jų yra, bet aš galėčiau išvardinti apie 30. Yra du merginų motociklininkių klubai, bet kadangi mano nuomonė jų atžvilgiu nėra labai palanki, bendrauju su jais labai mažai. Kodėl klubai yra du? Nes pirmojo klubo narės kadaise susipyko.
