Viešojoje erdvėje skandinaviškas šeimos modelis pristatomas kaip optimistinė mūsų šalies perspektyva. Tačiau, pasak feministės ir lyčių studijų dėstytojos Solveigos Daugirdaitės, Lietuvos valdžios piešiamas mamos paveikslas dvelkia senais prietarais.
Pokalbis su S. Daugirdaite – ištekėjusia trijų vaikų mama – apie tikrąjį feminizmo veidą, siekius ir demografines problemas – vis labiau opėjančias, tačiau nesprendžiamas.
Kokių tikslų siekia feminizmas?
Feminizmas, kaip socialinis sąjūdis, visada siekė to paties – abiejų lyčių lygių teisių ir galimybių. Tik skirtingu laiku tos lygios teisės skirtingai suprastos, nes visuomenė buvo skirtinga (kas atrodė nauja, tiesiog revoliucinga XIX a., XXI a. jau tapę kasdienybe) . Nuo XIX a. vidurio siekta iškovoti moterims rinkimų teisę, teisę mokytis universitetuose, teisę dirbti visose srityse ir gauti už tą patį vienodą atlygį, teisę išsituokti, o po ištuokos neprarasti vaikų, ir taip toliau.
Šiandien mes naudojamės feminisčių pasiekimais nė nesusimąstydamos, kad kažkam vos prieš šimtą, o dažnai tik prieš keliasdešimt metų, dėl to reikėjo kovoti, ir gana nuožmiai. Feministės ir tada buvo pajuokiamos, o mokslo žurnalai įrodinėjo, kad nuo aukštojo mokslo moterims sutriks reprodukcija.
Kaip būtų galima apibrėžti šių dienų feminizmą?
Dabar feminizmas yra toks daugialypis, kad kalbama ne apie feminizmą, bet apie feminizmus. Tačiau bendriausia prasme vis tiek išlieka lygiateisiškumo siekis, tik kiekvienoje šalyje jis yra kitoks, pagal aplinkybes. Kartais išgirstu nuomonių, esą feminizmas siekia suvienodinti vyrus ir moteris. Tai arba neišmanymas, arba sąmoningas melas. Juk mes siekiame, kad lygias teises turėtų, tarkim, turtingi ir skurdžiai gyvenantys, kad turtuoliai nebūtų prilegijuoti prieš įstatymą, ir vadiname tai socialinio teisingumo siekiu. Bet nemanome, kad mes taip norime „suvienodinti“ – vienas ir toliau gyvens prabangiai, kitas skurdžiai.
Mums tik svarbu, kad, tarkim, teismai nešališkai tirtų ir vieno, ir kito bylą, gydytojai vienodai abu gydytų, o jų vaikai galėtų gauti išsilavinimą. Jeigu to nėra, mes piktinamės ir sakome, kad padėtis prasta, ją reikia keisti, įsigali socialinė atskirtis. Feminizmas taip pat yra socialinio teisingumo siekis, tik feministės pabrėžia, kad privilegijos teikiamos ne tik turto, bet ir lyties pagrindu. Kad taip yra, liudija statistika: moterų vidutinis darbo užmokestis mažesnis net ir Skandinavijoje, jos sunkiau kyla karjeros laiptais, nors turi tokį patį ar geresnį išsilavinimą už vyrus (moterų, baigusių aukštąjį mokslą, procentas Lietuvoje dar sovietmečiu viršijo vyrų procentą).
Taip pat žinoma, kad visame pasaulyje moterys atlieka absoliučia daugumą, kai kuriais skaičiavimais – net 90 proc. neapmokamų darbų pasaulyje. Vaikų priežiūra, jų lavinimas, ligonių ir senukų globa, kasdienis maisto ruošimas, buities darbai, kuriuos atlieka moterys, yra laikomi jų „prigimties padiktuota“ veikla, už kurią nemokamas atlygis, bet kuri būtina visuomenei. Kai kurie teoretikai teigia, kad feminizmas gali būti apibrėžiamas kaip kova prieš seksizmą.
Ar feministė atitinka stereotipą: vaikų, vyrų ir grožio vengianti moteris?
Dar nesu sutikusi tokios feministės! Kai kurios jų neturi vaikų, bet jų neturi ir daugelis feministėmis savęs nelaikančių moterų. Kai kurios gyvena be vyrų, bet vieniša moteris nebūtinai feministė. Tarp jų yra lesbiečių, bet toli gražu ne visos lesbietės laiko save feministėmis. Taigi dažniau diskutuojama yra ne apie feminizmą ir jo keliamas problemas, net ne apie feministes, o apie mūsų įsivaizdavimą, kas yra feministės. O jis dažniausiai pagrįstas stereotipais, t.y. įsigalėjusia populiaria, bet neatitinkančia tikrovės nuomone.
Tiesa, kad feministės ragina vertinti moterį ne pagal jos biologines funkcijas, t.y. pripažinti, kad moterys gali sėkmingai rasti prasmę ir nebūdamos motinos. Tačiau svarbu, kad nė vienas moters vaidmuo nebūtų suabsoliutintas. Moteris turi turėti pasirinkimą, kuo būti – žmona, mylimąja, motina, specialiste, ir visi vaidmenys turėtų būti jai prieinami.
Deja, žinome, kad stereotipų spaudimas yra gajus: apie neištekėjusias kalbama su gailesčiu ar panieka, net Prezidentė, nors ne į akis, pavadinama senmerge. Bevaikės irgi pašiepiamos, jei moteris imasi visuomeninės veiklos, tuoj imama spėlioti, ar jos namuose viskas gerai, nors apie vyrus taip nesvarstoma, lyg jiems ir derėtų „valdyti visuomenę“. Tradiciškai moterys sietos su namais, vyrai – su viešuoju gyvenimu, todėl prietarų čia dar daug.
Kaip vertinate valdžios vykdomą politiką motinystės, šeimos atžvilgiu?
Visą tai vertinu neigiamai, tik pradedu ne nuo to, kas vyksta šiandien, nes šiandien matome pirmuosius klaidingos politikos žiedelius. Pradėsiu nuo paaiškinimo, kad, nesigilinant į smulkmenas, yra du modeliai. Vienas, kuriuo remiasi JAV, yra toks: tavo vaikas, tavo problema. Atostogos trumputės (jos priklauso nuo įmonės dydžio, nuo darbdavio ir panašiai, bet tai gali būti maždaug nuo poros savaičių iki poros mėnesių), o tada šeima renkasi, ką daryti: samdytis auklę ar vienam iš tėvų rinktis – išeiti iš darbo, ieškoti darbo namuose ar dirbti nepilną darbo dieną. Jokių išmokų, jokių valstybės subsidijuojamų darželių. Ten mamos neturi jokių privilegijų, bet darbdaviai nebijo įdarbinti moterų, nes yra tikri, kad vaikai, jei tokių yra arba bus, netrukdys darbui. O jei trukdys, ji turės užleisti savo darbo vietą kitam ar kitai.
Tokia sistema turi privalumų ir trūkumų, visų pirma tai, kad turtingesni žmonės, galintys samdytis aukles, yra privilegijuoti, o šeimos, to neišgalinčios, su kiekvienu vaiku atsiduria dar didesniam skurde, nes tenka atsisakyti vieno žmogaus, dažniau mamos, atlyginimo.
Tačiau mes įstojome ne į JAV, o į ES, kur laikomasi kito modelio. O jis yra toks: reikia remti šeimas, auginančias vaikus, ir skatinti žmonių, visų pirma moterų, šeimos ir profesinės veiklos derinimą.
Todėl mane stebina dalies lietuvių požiūris, kad vaikus auginančių nereikia remti (nuolat skaitome ir girdime komentarus „prisigimdo vaikų, o paskui nori pašalpų“). Paradoksas tas, kad vis tiek parama per kitas pašalpas nukeliauja nedirbantienms ir nenorintiems, o ne tėvams, sunkiai dirbantiems, kad išlaikytų vaikus.
Bet mes tokią nuostatą („prisigimdei ir žinokis“) iš esmės jau dvidešimt metų vadiname šeimos politika.
Kaip vertinate motinystės atostogų pertvarkas?
Na, o ilgiausios ir dosniausios motinystės atostogos pasaulyje buvo tikras Trojos arklys. Tai, kas vyksta dabar – visuomenės susipriešinimas, ašaros, skundai, teismai, įstatymų raidę atitinkantys, bet nemoralūs jų sprendimai, slepiamas darbas ir pajamos – yra tik neapgalvoto ir sakyčiau, klaidinga ideologija pagrįsto įstatymo rezultatas. Visų pirma todėl, jog nesunku buvo tikėtis, kad jomis galės pasinaudoti tik artimiausiu metu, nes Lietuva nėra turtinga valstybė, ir jeigu turtingiausios valstybės sau to nė nemėgino leisti, tai lietuviai galėjo nebeišradinėti dviračio.
Šitas įstatymas buvo pagrįstas nemoksliniu ir ideologizuotu vaizdiniu, kad moterų vieta namie su vaiku, nors, patikėkite, man neteko aptikti mokslinių duomenų, įrodančių, kad mamos nuolatinis buvimas su vaiku iki 2 metų būtų esminė sveiko vaiko sąlyga.
Tad kieno pavyzdžiu reikėtų sekti? Kokios vaikų auginimo politikos reikėtų?
Vaikui svarbu yra saugi aplinka ir mylintys žmonės. Aristokratės savo vaikų nei žindė, nei augino, tam buvo žindyvės ir tarnaitės. Mūsų močiutės taip pat su vaikais kiauras dienas nežaidė – jos dirbo toli laukuose, vaikus žiūrėjo seni žmonės arba didesni vaikai, nors tai nėra saugu. Bet tas „namų angelo“ vaizdinys yra XIX a. Viktorijos epochos kūrinys.
Kai juo pagrįstus įstatymus gaunam XXI a. Lietuvoje, prasideda visų karas prieš visus. Turtingiausios mamos kelia triukšmą, kad pašalpos siekia nebe, grubiai tariant, 6 tūkst., o tik 3 tūkst. litų ir tuo, žinoma, didžiajai daliai Lietuvos žmonių sudaro įspūdį, kad mamos – išpaikusios poniutės. Dalis tikrai sukčiavo, kad gautų dideles pašalpas. Su sukčiavimu reikia kovoti, bet dabar atrodo, kad kitokių nusikaltėlių Lietuvoje nebėr, tik mamos. Manau, kad nesaldu ir mažylių mamoms, ir likusiai visuomenės daliai.
Toliau – dar blogiau (o gal tai buvo sąmoningas manervras, siekiant skalbyti ir valdyti?) – dabartinės jaunos mamos supriešintos su visomis kitomis vaikus auginančiomis šeimomis, nes netrukus po dosniųjų atostogų atsiradimo buvo nubraukti vaiko pinigai visiems kitiems, jeigu tik šeimos pajamos žmogui nors litu viršija 525 Lt žmogui – simbolinė buvo parama, bet vis dėlto parama. O juk vaiko auginimas ir jo poreikia nesibaigia ties 2 metais, o paramos nebėra jokios, dauguma popamokinės veiklos – mokama.
Kaip turi jaustis tėvai, kuriems šiandien reikia sunkiai suktis, kad išlaikytų savo augančius vaikus? Visos paramos šeimai suvedimas į dabar gimdančius man primena socialistinį lenktyniavimą: bet kokia kaina padidinti gimstamumą. Kad po 2 metų tie tėvai su vaikais važiuos į Airiją, jau nesvarbu, valdžia demografijos rodiklių gerinimo pliusiuką jau turės. Paklauskite emigrantų, kur geriau augint vaikus? Atsakys: ne Lietuvoje. Nes ten yra sistema visą laiką, o ne pirmus 2 metus. Juk, tarkim, Belgijoje motinystės atostogos trunka pusę metų. Ne atostogų ilgis ir pašalpų dydis lemia gerovę, o visuma. Jos ir nemokam sukurti.
Ar šių dienų mama arčiau feministės ar vis dar paklūstanti patriarchatui?
Labai apibendrindama sakyčiau, kad dabar vykdoma lazdos ir riestainio politika, vieną gyvenimo būdą privilegijuojanti, už kitą skirianti materialines nuobaudas. Ir, žinoma, pamirštama paminėti, kad tokios ilgos atostogos ir toliau skatina skurdo feminizaciją – moterys gaus mažesnes pensijas, nes būdamos atostogose jos nemoka įmokų. (Tėvų, imančių tas atostogas yra vos keli procentai, tad kalbame iš esmės apie moteris.)
Dabartinė motinystės sistema klastinga tuo, kad mamos nebegali gauti net autorinių atlyginimų. Motyvas paprastas: augink vaiką ir šiukštu daugiau nieko, arba slėpk pajamas. Klaida buvo pašalpas susieti su „Sodra“ ir nedirbimu (ar pajamų „nerodymu“). Socialiai teisingesnis variantas būtų mokėti mažylių tėvams tam tikrą sumą kaip paramą vaikui, ir neriboti tėvų veiklos, bent nuo pusės metų. Dabartinė tvarka baudžia mamas, kurios norėtų dirbti nedaug (tarkim, vakarais, kai yra kas pavaduoja, skaityti paskaitas ) ar gauti autorinius atlyginimus. Juk menas gali būti kuriamas ir sūpuojant vaiką, arba autorinis atlyginimas atplaukti atostogaujančiai mamai už darbą, padarytą prieš metus. Bet jai bus išskaičiuota atitinkama suma iš šiandien gaunamos pašalpos.
Vokietijoje mokesčiai mažėja susituokusiems, ir dar kartą mažeja – vaikų susilaukusiems. Jeigu kalbam apie „šeimos vertybes“, tai, užuot kovoję su gėjų paradais, skatinkime šeimas tokiu ar panašiais būdais.
Ar įžvelgiate teigiamų pokyčių kuriant lygias lyčių teises šalyje?
Didelių pokyčių įgyvendinant lygias lyčių teises nematau. Tai, kad aukščiausius postus užima moterys, bendrų tendencijų nekeičia. Daugelis tas aukščiausias pareiga sužimančių neturi šeimos ar vaikų, tai irgi rodo, kad pagrindinis uždavinys – padėti derinti šeimą, vaikų auginimą ir darbą nėra įgyvendintas, moterys dar vis turi rinktis arba–arba.
Na, o populiarioje žiniasklaidoje dominuojantis įvaizdis – moteris ką nors pasiekai tik per gerą išvaizdą, ypač jei apsinuogina – tikrai neskatina lyčių lygiateisiškumo. Moteris pristatoma pirmiausia kaip sekso objektas, tad vyresnės kaip 30 metų apskritai kažkur dingsta.
