Didžiausia pastarojo meto aktualija tapo motinystės išmokų klausimas - mažinti ar nemažinti. Jei mažinti, tai kiek. O gal didinti?
Kiekvienas greičiausiai turi savo asmeninį atsakymą ir jis yra visiškai subjektyvus. Lygiai tokiais pat subjektyviais kriterijais vadovaujasi ir politikai, laimindami motinystės išmokas bei keisdami jų dydžius.
Taip teigiu todėl, kad jokio kito atramos taško esamoje motinystės išmokų schemoje turėti tiesiog neįmanoma. Vadovaujantis ekonomine logika, argumentais, atsakymas į klausimą, ar mažinti motinystės išmokas, nėra nei "taip", nei "ne" - jis yra "nežinau". Nes nėra nuspręsta ir sutarta dėl motinystės išmokų pagrindų ir principų.
Nei šis, nei tas
Imant visą įmanomą paramą motinystei, sąrašas baigtinis: dovana, pašalpa arba draudimas. Arba nieko. Galiojanti "motinystės schema" yra visų šių trijų formų kratinys, ir nėra aišku, kuri forma dominuoja. Tai - ir draudimas, nes bent jau taip vadinama. Tai - ir valstybės dovana, nes siekiama skatinti gimstamumą, atsidėkoti už vaikus, ir mes dosniausiai tai darome. Tai - ir pašalpa, nes išmokoms yra taikomos "lubos", be to, išmoka ribojama, jei gaunama papildomų pajamų. Galiojančioje schemoje daug erdvės piktnaudžiauti.
Viską sudėję į viena, gauname hibridą, vadinamą "prarastų pajamų kompensavimu, išėjus motinystės atostogų".
Kadangi tokio draudimo pagrindu veikiančio prarastų pajamų kompensacijos analogo rinkoje nėra, tai ši konstrukcija be "tvirtų kojų" svyravo, svyruoja ir svyruos. Pridėjus dar visą "Sodros" nesubalansavimo problematiką, reikalas apskritai komplikuojasi.
Jei tai draudimas...
Išnarplioti šitą Gordijo mazgą, beje, įmanoma. Reikia pasirinkti vieną iš tikslesnių motinystės išmokų formų, ir tada į klausimą, mažinti ar didinti, kiek ir kaip, atsakytume kur kas lengviau.
Labai abejotina, ar motinystė gali būti draudimo objektas - juk tai sąmoningas, nesusijęs su rizika ir planuojamas (dažniausiai) atvejis, kai asmuo tam ruošiasi. Jei ir įmanomi kokie nors draudimo variantai, tai tik derinant kaupimą su rizikos draudimu.
Perskirstymo principu veikianti "Sodra" kaupimo užtikrinti negali. Tačiau jei judėtume link kvazidraudimo valstybinėje einamųjų įmokų - einamųjų išmokų sistemoje, motinystės išmokos turėtų neviršyti motinystės draudimo tarifu gaunamų pajamų.
Dabartiniu metu iš šių įmokų surenkama mažiau nei išmokama - motinystę dotuoja senatvės pensijų draudimo pinigai. Mažinti reikėtų tiek, kad nebūtų dotuojama.
Antra, draudimo išmoka neturi priklausyti nuo gimusių vaikų skaičiaus. Trečia, išmoka neturi būti ribojama, jei asmuo turi kitų pajamų. Ir išmokos viršutinės ribos neturėtų būti. Ir tie, kurie negali turėti vaikų, neturėtų būti verčiami draustis nuo šios "rizikos".
Jei tai dovana...
Tarkime, valstybė nori, kad vaikų šalyje gimtų daugiau, nori, kad motinos būtų ramios ir saugios, tad skatina motinystę. Yra daug šio tikslo pasiekimo būdų, pavyzdžiui, geros tėvo pajamos, kad mamai nereikėtų dirbti.
Bet, tarkime, valdžia nori, kad tai būtų finansinė valstybės parama. Tuomet schema turėtų būti tokia: visi tėvai už kiekvieną vaiką gautų po vienodo dydžio dovaną. Nes visi vaikai lygiai vertingi.
Turtingų tėvų vaikai nėra vertesni valstybei nei neturtingų - aptariamoje schemoje. Be draudimo imitacijos, ne iš "Sodros", o iš valstybės biudžeto. Dydis - politinis sprendimas.
Jei tai pašalpa...
Pagal savo tikslą ši schema artimiausia siekiui užtikrinti pajamas ir pragyvenimo lygį. Pašalpa turėtų būti skiriama skirtingo dydžio, tokia, kad pasiektų nustatytą pragyvenimo standartą. Pašalpą turėtų gauti ne visi - juk yra šeimų, kurioms pašalpų nereikia.
Pašalpa turėtų būti skiriama, atlikus turto ir pajamų testą. Kaip ir kitos pašalpos. Juk ar ne tokia visiems mintinai įkalta valstybės funkcija - pasirūpinti silpnaisiais? Tai jau nebe draudimas, kurio išmoka priklauso nuo įmokos, nei atsidėkojimas už vaiką. Tai - taikli pagalba, jeigu jos reikia.
O jeigu nieko?
Šis sprendimas būtų tiems, kurie nemano, kad valdžia turėtų kištis į asmeninį žmonių gyvenimą ir šventą pasirinkimą turėti vaikų. Tiems, kuriems vaikai - šeimos, o ne valstybės reikalas. Kuriems vaikai yra žmonės, o ne statistiniai BVP kūrėjai ir mokesčių mokėtojai. Kuriems mintis, kad rūpintis vaikais ir seneliais turi valdžia, o ne šeima, yra tokia pat baisi, kaip ir prekyba vaikais.
Kaip rodo iki šiol priimami sprendimai, renkamasi finansuoti motinystę. Tačiau tam privalo būti pasirinkta profesionali, apgalvota, išgryninta ir visiems aiški schema.
Rūta VAINIENĖ
