Baigiate save sugraužti, kad ir vėl jums gyvenime nesiseka? Gal tai visai ne nesėkmė, o tik jūsų mamos „įkalbėta“ nelaimė?
Dauguma moterų nepritaria savo mamoms, net jei ir laiko jas pačiomis artimiausiomis draugėmis. Nepaisant viso to, ką jos padaro dėl savo dukterų, motinos gali likti pavydžios, egocentriškos, dukterų konkurentės, kritiškos ir žlugdančios. Kitaip tariant, jos elgiasi kaip žmonės.
Ir vis dėlto kai kurios šias ne pačias geriausias savo savybes reiškia ekstremaliai, tokiu elgesiu pademonstruodamos psichologinio sutrikimo, vadinamo narcizizmu, apraiškas. Būtent motinų narcizizmas priverčia jų vaikus pasijusti nepilnaverčiais ir net suaugus jausti savo nereikalingumą.
Save pernelyg įsimylėjusios mamytės tapo psichologės Caryl McBride tyrimų objektu – tam ji skyrė savo knygą „Ar kada nors jūs tapsite pakankamai gera?“ Ji tvirtina, kad motina yra pavyzdys, nuo kurio dukra kopijuoja savo elgesį. „Būtent iš mamos jos mokosi, kaip būti drauge, mylimąja ir mama“, - teigia psichologė. Pati būdama mamos, turinčios narcizistinių sutrikimų, dukra, C.McBride stengiasi apsaugoti moteris, kad šioms netektų kartoti savo motinų klaidų.
Jūsų mama patenka į save įsimylėjusiųjų kategoriją, jei:
• Aiškiai parodo, kad negali m
ylėti jūsų tokios, kokia esate. Kitaip tariant, manote, kad jos meilė priklauso nuo to, kaip jūs atrodote, ko pasiekėte ir kokį įspūdį padarysite jos draugėms, tai yra už visus tuos dalykus, kurie, jos nuomone, yra susiję su ja pačia.
• Ji nemoka užjausti, pavyzdžiui, gali lengvai pakeisti pokalbio temą kai pradedate jai guostis dėl savo darbo ar intymaus gyvenimo, ar net blogiau: tvirtinti, kad tik jūs pati kalta dėl visų nemalonumų.
Dar vienu mamos narcizizmo įrodymu gali tapti jūsų pačios vidinis balsas, tvirtinantis jums, kad jūs nepakankamai gera. C.McBride rašo, kad kritikas, tūnantis jos galvoje, nuolat tvirtino jai, kad ji – nevykėlė, nemokanti leisti pinigų ir kaskart pasirenkanti ne tuos vyrus.
Vėliau ji suprato, kad tokio žemo savęs vertinimo priežastys glūdi motiniškos globos ir gebėjimo užjausti stygiuje.
Tuo metu, kai dauguma moterų stengiasi kovoti su per menku savęs vertinimu ir kreipiasi į psichoterapeutus, C.McBride siūlo savo būdą, kuris gali padėti išspręsti problemą savarankiškai.
1 žingsnis. Pripažinkite savo mamos trūkumus ir leiskite sau apgailestauti, kad neturėjote mamos, kuri būtų galėjusi patenkinti jūsų emocinius poreikius. Šis procesas gali užtrukti keletą mėnesių.
2 žingsnis. Pasistenkite psichologiškai atsiriboti nuo savo mamos ir peržiūrėti iš naujo visas negatyvias iš jos gautas nuostatas pozityvioje šviesoje. Gali būti, kad tai darant kurį laiką teks nutraukti visus kontaktus su motina.
Pavyzdžiui, jeigu jūsų vidinis balsas kužda, kad jūs iš tikrųjų nenuveikiate nieko gero, prisiminkite kokį nors šiandieninį savo poelgį, kuriuo parodėte dėmesio ir jautrumo kitiems žmonėms – kad ir paprasčiausią šypseną kaimynams ar nuoširdžią pagalbą draugei.
3 žingsnis. Išmokite reikšti savo unikalumą, jausmus ir troškimus. C.McBride rekomenduoja netgi pasidaryti koliažą su žurnalų iškarpomis, kur sudėtumėte moterų, į kurias norėtumėte būti panaši, nuotraukomis. Be to, galite susidaryti jums gyvenime svarbiausių vertybių ir pomėgių sąrašą (muzika, filmai, rūbų stilius, laisvalaikio leidimo būdai).
4 žingsnis. „Išgydykite“ savo santykius su motina. Nustatykite griežtus rėmus: pavyzdžiui, užbėkite už akių bet kokiai jos kritikai jūsų atžvilgiu.
Be to, jums būtina pakeisti savo lūkesčius, susijusius su tuo, kad jūsų mama greičiausiai niekada nereikš jums užuojautos. Dar geriau, jei jums pasiseks įkalbėti ir mamą žengti šį žingsnį po to, kai jūs jau būsite savo problemas įveikusi.
5 žingsnis. Pasistenkite atpažinti savo pačios charakterio bruožus, būdingus narcizistams, ir liaukitės juos rodžiusi savo pačios vaikams. „Leiskite vaikams būti pačiais savimi, - pataria C.McBride, - tegul jie patys įvertina savo jausmus, nereikia jų kaltinti už tai“.
Tarkime, jei jūsų dukrai ne itin sekasi mokslai, leiskite jai išsakyti savo rūpesčius ir nusivylimus užuot kaltinusi, esą tai visai nesvarbu ir ji tiesiog nepakankamai stengiasi. „Vaikams būtina jausti, kad juos vertina už tai, kokie jie yra, o ne už tai, ką jie daro“, - teigia psichologė.
