Rūta Klišytė Vis dar meldžiamės madonai su kūdikiu: šis senas kaip pasaulis simbolis nepraranda šventumo. O Motinos dieną pagerbiame visas mamas – paprastas, mirtingas, nuodėmingas madonas. Šiuolaikinės madonos gyvenimas šiandien smarkiai kitoks nei jos močiutės ar net mamos. Motinystei tenka atlaikyti kitokius iššūkius. Taigi viešai dainuojanti, nuolat koncertuojanti jauna trijų sūnų mama – retoka paukštė mūsų padangėje. Tokia yra Aistė Smilgevičiūtė, žinomos grupės „Skylė“ vokalistė. Pagausėjusi šeima neuždarė moters namuose ir nenutildė: jos balsas tapo dar sodresnis, moteriškesnis, dainos bei įvaizdis – brandesni. Į Aistės, jos vyro Roko Radzevičiaus bei grupės „Skylė“ koncertus mielai einama šeimomis.
Muzika ir motinystė dera
Aiste, Lietuvoje esate vadinama daugiavaike mama. Kai kurie net pagailėtų: jauna, o jau apsikrovusi vaikais. Trys vaikai, žinoma, tai ne vienas, tačiau nesureikšminu šio fakto. Man tai nėra nuostabu. Mūsų aplinkoje – ne viena tokia šeima. Linkėčiau, kad trys vaikai šeimoje nekeltų nuostabos Lietuvoje.
Tačiau turite daugiau atžalų nei jūsų tėvai: užaugote kartu su broliu.
Taip, bet mano vyro Roko Radzevičiaus tėvai užaugino tris vaikus. Taigi ypatingais pasiekimais pasigirti negalime.
Tvirtinate, kad muzika ir vieša veikla jums nėra svarbiausios: šeima! Ar suprantate kitaip mąstančias, vaikų atsisakančias moteris? Violeta Urmana atvirai prisipažįsta, kad motinystė jai trukdytų visiškai atsiduoti muzikai.
Mano ir V.Urmanos muzikinės karjeros mastai, žinoma, nėra net lygintini. Tiesiog gyvenu ir jaučiu, ar galėčiau dar labiau atsiduoti muzikinei veiklai. Vis dėlto pagrindinė mano užduotis ir yra suderinti motinystę su kūryba, koncertais. Kita vertus, jaučiuosi nemenkai išmananti mamos pareigas ir nesureikšminu buities.
Tad vis dėlto kelintą vietą, jei ne pirmą, skiriate savo gyvenime muzikai?
Gal penktą? Po vyro ir trijų sūnų (juokiasi). Nedarome kulto iš muzikos, iš savo veiklos. Tai – normalus darbas, kaip ir tūkstančių žmonių darbai. Geriausia, kai viskas šeimoje išsidėsto harmoningai.
Ar toji harmonija jūsų šeimoje būtų įmanoma be kontrapunkto – vyro ir tėvo?
Taip, atramos taškas man yra Rokas. Be jo palaikymo, supratimo turbūt nebūtų taip gražu, kaip yra dabar. Mudu su Roku žvelgiame ta pačia kryptimi, darome tą patį. Jei matyčiau, kad svarstyklės krypsta į vieną pusę, galbūt mąstyčiau, planuočiau ir elgčiausi kitaip. Šeima yra dviejų suaugusių, lygiaverčių žmonių reikalas.
Geras kraitis
Tačiau nemažai moterų vienos velka motinystės naštą, net ir tos, kurios nėra vienišos motinos. O vyrai ne taip retai pavadinami neatsakingais tėvais.
Nedaryčiau tokių apibendrinimų. Matau daug atsakingų tėvelių, kurie rūpinasi ne tik savo darbu ir karjera, o augina vaikus. Man tai nekelia nuostabos: juk taip ir turėtų būti.
Bet ir vyrai skundžiasi, kad vaikus pastatyti ant kojų nūnai sunku, o be materialinės bazės nė pradėti neverta.
Vaikų gimimo niekaip nesieju su šia baze: mudu su Roku ja pasigirti negalėjome. Vaikai ima ir atsiranda šeimoje harmonijos momentu, su finansais niekaip nesusijusiu. Kaip sakoma, jei Dievas duoda gyvybę, surasi, kaip ja pasirūpinti.
Laikote save žemaite, tačiau gražiai dainavo viena iš jūsų močiučių – regis, dzūkė. Gerą pasogą gavote. Kuo dar apdovanojo jus giminės moterys?
O, visko čia nesupasakosi. Nemažos dalies to, ką mums paliko seneliai, tėvai, dažnai nė nesuvokiame net gyvenimą nugyvenę. Mano dzūkė močiutė, mamos mama, buvo labai širdinga, atvira, globėjiška. Žemaitė močiutė iš tėčio pusės – tvirta, stipri. Tokios, sakyčiau, archetipinės močiutės...
Originali jūsų grupės muzika maitinasi liaudies dainomis, baltų mitologija. Ar sekate pasakas savo mažyliui?
Jaunėlis dvimetis Eivydas jau varto jo amžiui tinkamas knygeles, ypač mėgsta su paveikslėliais, o aš turiu prikurti pasakojimą. Prisėdu dieną su sūnumis prie knygos, tačiau vakaro pasaka, mūsų šeimos ritualas, – tai jau tėčio reikalas. Labai skaitome lietuvių liaudies, šiuo metu – ir gruzinų pasakas.
Kai kurias mamas ne juokais gąsdina mūsų pasakų žiaurumas. „Iškepė ir suėdė ragana Jonuką, paliko tik kauliukai“...
Bet juk to baisumo iš pasakos neišmesi. Nedera kraipyti pasaulio vaizdo, nuduoti, kad nieko tokio nėra. Tai mums taip atrodo (oho, kaip žiauru!), o vaikai tai natūraliai priima. Mažieji visiškai kitaip supranta pasakas nei suaugusieji.
Pareigos ir teisės
Tačiau ir savo teises jie dažnai supranta savaip. Vienturtis Lietuvoje neretai auginamas tarsi perlas kriauklėje. Ką manote apie tėvų tarnystę atžaloms su šūkiu „Viskas vaikui!“?
Vaikai šiais laikais gerai žino savo teises ir šokdina tėvus, bet pas mus šeimoje vaikų pareigos ir teisės yra vienodai svarbios . Anot Roko, tėvai mažokai bendrauja su sūnumis, todėl šie prie mamų sijonų auga išlepę. Mūsų vyresnėliai puikiai žino, kad, be teisių, turi ir pareigų. Lenkiame prie darbo: kiekvienas privalo savo kampą susitvarkyti, mokytis, lankyti būrelius.
Manoma, kad už vaikų socializaciją yra atsakingas tėvas, taip pat ir už sūnų tapsmą vyrais. Kur čia mamos dalis?
Nelaikyčiau socializacijos vienaplaniu aktu. Manau, kad tai – ir vaiko švietimas, lavinimas, kiti dalykai. O įšventinimas į vyrus vis dėlto yra tėvo reikalas. Ar mama pajėgs paaiškinti sūnui, kas yra broliavimasis, vyriška draugystė? Vyriškų santykių formulę sūnums turi perduoti tėvas. Kai kas tarp vyrų turi vykti ir be mamos, ir mūsų šeimoje turi vyrai tokio džiaugsmo – ištrūkti iš namų be moterų. Grįžta iš tų vyriškų žygių bei stovyklų laimingi, pavargę, purvini... Jei dėl to paburbu, Rokas draugiškai pataria surengti savą stovyklą – raganišką.
Tam labai reikėtų dar vieno, tai yra bent vienos...Na, ką aš čia buriu. Nors visos moterys, turtingos vyrų, ilgisi dar ir dukros. O kas gi Aiste, atsakingas už vyro širdį? Žmogaus gerumas nūnai sumenkintas: „Geras žmogus – ne profesija!“ O paskui verkiame, kad mūsų vyrai nesugeba mylėti, kad vaikai auga beširdžiai. Žinoma, kad mama tą širdį vaikui įdeda, įlieja. Motinos pienas čia – graži metafora. Švelnumas, besąlygiška, beatodairiška motinos meilė yra vaiko gerumo, širdingumo pamatas. Nuo ryšio su mama priklausys, kaip jis jausis suaugęs. Man gerumas, žmogiškumas yra didelė vertybė.
Aktorė ir režisierė Oona Mekas, Jono Meko dukra, neseniai pagimdžiusi dukrytę ir lankiusis su ja tėvo gimtinėje, žadėjo vežtis kūdikį ir į filmavimus – kad dukra nuo mažens žinotų, kas yra jos mama. Dainininkė Arina prisiminė, kad jos sūnus miegodavo minkštame būgnų dėkle.
Ir aš dar neseniai nešiojausi sūnų į repeticijas, tik dėl kitos priežasties – maitinau krūtimi. Tačiau nemanyčiau, kad Oonos mintis tuščia. Mamos paveikslas vaikui taps pilnesnis, jei šis matys ją ne vien avinčią šlepetes, paskendusią butyje. Žinoma, vaikams patogiau, kai mama yra tik namų šeimininkė: čia svarbu, ar ji jaučiasi gerai, ar yra savo vietoje. Vaikui sveika išvysti mamą vis kitoje šviesoje: kaip savarankišką asmenybę, kaip profesionalę, kaip visuomenės veikėją, galop ir kaip tėvo mylimąją. Svarbu, kad vaikai justų bei regėtų tėčio ir mamos pagarbą vienas kitam.
Mano požiūris į šeimą yra tradicinis. Tačiau man visiškai nesvarbu, ar žmonės susituokę, ar ne. Lygiai ta pati šeima man yra pora, kuri gyvena šeimyniškai, augina vaikus.
Patriotai užauga natūraliai
Patriotizmu nūnai vadiname Tėvynės meilę, pagarbą valstybei. Kaip jūs tai suprantate?
Mano tėvų šeimoje su Lietuva viskas buvo labai aišku, nors buvo ir atsargos: žinia, kokie tada buvo laikai. Mano seneliai labai laukė laisvės, senelis nuolat klausydavosi „Amerikos balso“ ir mirė, deja, likus porai metų iki Nepriklausomybės atgavimo.
O mūsų šeimoje visuomeniškumo, pilietiškumo variklis yra Rokas. Jo galvoje greičiau užverda pilietinės idėjos, o man smagu jo užsidegimą palaikyti, prisidėti. Jei vieno iš poros veikla labiau krypsta išorėn, kitas gi turi daugiau rūpintis vidumi. Svarbu tai suderinti.
Ar tinka specialiai skiepyti patriotizmą?
Pasakyk vaikui: „Mylėk Tėvynę, sūnau.“ Ką jis supras? Žinoma, jei tik yra proga ką nors apie Lietuvą papasakoti, šios nepraleidžiu, bet to negana. Mes gyvename ta meile ir pagarba: kartu su vaikais švenčiame šventes, kartu vykstame į talkas piliakalnių tvarkyti, šiukšlių rinkti.
Labai džiaugiuosi mūsų bendruomene, kurią subūrė muzika, panašios vertybės. Bendruomenė skatina neužsidaryti savo lizdeliuose, galbūt jos bei vyro dėka ir esu tokia visuomeniška. Pati viena būčiau linkusi prie uždaresnio gyvenimo.
Su „Skyle“ ir skylėnais drauge esate jau 15 metų. Net kūrybines stovyklas burdami savo vaikų nepaliekate namie.
Nedarome kulto iš muzikos ir savo veiklos. Tai – normalus darbas, kaip ir tūkstančių kitų žmonių darbai.
Dėkui jums, Aiste, kad radote laiko pasikalbėti. Gražių švenčių ir sėkmingo koncerto judviem su Roku Kaune gegužės 15-ąją.
