Motinos dienos proga panevėžietę Gražiną Grigaliūnienę pasveikins ne tik du sūnūs, bet ir dešimtys jos išaugintų svetimų vaikų.
Prieš dvidešimt metų įsteigtoje vienoje pirmųjų šalyje Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimynoje iki šiol užuovėją randa visi čia augę globotiniai.
„Jie visi – mano vaikai. Jei atėjo pas mane, vadinasi, turiu auklėti kaip savo pagimdytą ir priimti sugrįžusį“, – sako dešimtims globotinių motinišką šilumą ir meilę išdalijusi moteris.
Svetainėje – pusšimtis žmonių
Per Velykas prie stalo erdvioje Grigaliūnų šeimynos svetainėje susėdo arti pusšimčio žmonių – dabar globojami vaikai ir namus jau palikę suaugę globotiniai su savo šeimomis. Juos sugrįžti kviečia atviros globėjų širdys, savo rankomis pasodinti medžiai, prisiminimai.
„Ne aš pasirinkau tokį kelią. Kažkas iš aukščiau veda žmogų. Kai tik mano namelius užgriūdavo sunkumai, pasimelsdavau ir viskas susitvarkydavo. Žinodavau, kad turiu apginti auginamus vaikus ir neleisti išdraskyti šio lizdo“, – atsiduso G.Grigaliūnienė.
Vaikų internate gyventi tekusiai Gražinai iki skausmo pažįstami šeimos trokštančių vaikų išgyvenimai. Po savo namų stogu kurti globojamų vaikų šeimyną ją pastūmėjo ir brolio šeimą ištikusi nelaimė. Mirus brolio žmonai, teko priglausti mažametes jo dukras. Taip ir pradėjo pildytis Grigaliūnų sodyba Panevėžio rajone, Teberešiškių kaime. Jų namuose visada klegėdavo daugiau vaikų, nei šeimyna gali auginti. Dėl to ne kartą teko pyktis su šeimynas įstatymais suvaržyti siekiančia valdžia.
„Visada dievulis duodavo daugiau – negi išvarysi. Globotiniai patys susirasdavo mūsų namus. Vaikai nepaklūsta jokiems įstatymams – eina ten, kur jiems gera“, – kalbėjo du savo sūnus išauginusi šeimynos globėja.
Gražina sako, kad dabar jau sunku ir suskaičiuoti, kiek vaikų rado užuovėją jų namuose. Su dabar auginamais jų būtų ne mažiau keturiasdešimties.
Meilė pastatė ant kojų
G.Grigaliūnienė džiaugiasi, kad laiku paliko butą ir persikėlė gyventi į erdvią sodybą, kurioje ošia šimtamečiai ąžuolai. Tuomet, sako, dar nenumaniusi, kad ta erdvė ateityje labai pravers.
„Matyt, tokia jau lemtis. Mieste daug kam mūsų globotiniai užkliūtų. Juk pas mus daugiausia ateina socialiai apleisti vaikai. Nedaug buvo tokių, kurių tėvai mirė ar žuvo“, – teigė Gražina.
Du vaikelius yra išauginusi nuo pat lopšio. Vieną kelių mėnesių kūdikėlį atsivežė leisgyvį iš apgirtusių tėvų namų. Nuogutėlį pamėlusį naujagimį rado balandžio mėnesį nekūrentoje troboje.
Kitas naujagimis buvo moters globojamų vaikų broliukas. „Ne aš tada sprendžiau. Pas mus gyvenusi ir jau susituokusi sesutė manęs tik paklausė, kur statysime lovelę. Matyt, jautė, kad ir jam čia bus geriausia“, – prisiminė globėja.
Prie Gražinos itin prisirišęs cerebrinio paralyžiaus pažeistas berniukas. Gydytojai gąsdino, kad vaikas nevaikščios, nekalbės, kam esą jai reikia tokio vargo. Dabar berniukas mokosi, važinėja dviračiu.
Nepataikauja ir nelepina
Moteris neslepia, kad globoti socialiai apleistus vaikus nėra lengva. Sunki būna pradžia, kol jie įpranta prie kitokių gyvenimo sąlygų. Būna ir pykčių, ir durų trankymo.
„Jei dievulis davė vaikų, suteikė ir gebėjimą bendrauti, suprasti. Kiek turėjau globotinių, visi jie buvo skirtingi. Net išaugintos dvynukės buvo skirtingų charakterių“, – aiškino šeimynos globėja.
G.Grigaliūnienė sako, kad vaikams nepataikauja ir jų nelepina. Jai svarbu matyti globotinį, jausti jo nuotaikas. Prie kiekvieno prieiti ir pamokyti reikia vis kitaip. Svarbu ir atsiprašyti, jei ne vietoje pabarė.
Iškilus rimtesnėms problemoms, neapsieina be psichologų ar psichiatrų pagalbos. Moteris pastebi, kad specialistų ir jos patarimai vaikams dažnai sutampa.
Ranką ištiesė švedai
Gausios šeimynos mama sako, kad visus vaikus skatina mokytis. Jos globotiniai yra baigę bakalauro, magistro studijas, mokosi kolegijose.
G.Grigaliūnienė dėjo daug pastangų, kad būtų suremontuota Skaisgirių pagrindinė mokykla, kurioje mokosi jos globotiniai. Moteris beldėsi į ministerijas, rašė raštus ministrams. Tačiau pagalba atėjo iš Švedijos.
„Atvažiavo žmogus iš Švedijos į mano namus, nuėjome apžiūrėti mokyklos. Niekas netikėjo, kad bus reali pagalba. Juk daug užsieniečių atvažiuodavo. Tąkart buvo kitaip. Prieš kokių 15 metų atnaujinta pagrindinė mokykla tapo gražiausia šalyje. Užsimezgusi draugystė iki šiol nenutrūksta“, – pasakojo globėja.
Moteris apgailestavo, kad dabar vis sunkiau motyvuoti vaikus mokytis. Jie įsitikinę, jog visas jaunimas išvažiuoja į užsienį, kur ir be mokslų galima gerai užsidirbti.
Skatina vaikus užsidirbti
Šeimynos globėja skatina vaikus dirbti, įgyti visokių įgūdžių, kurie pravers gyvenime. Kai kuriems iš globos namų atėjusiems vaikams tai nepriimtina. Tik pradėję savarankiškai gyventi jie supranta, kad globėja buvo teisi.
„Tik ką nors veikdami vaikai supras, kur jų kelias. Vienos mergaitės palinko į kulinariją, kitoms augalų priežiūra prie širdies, dar kitos mokosi pedagogikos. Viena pasisakė, kad diplominį darbą paskyrė man“, – džiaugėsi Gražina.
Grigaliūnai gyvena ūkiškai. Turi sodą, uogyną, augina daržoves, vištas, kalakutus, antis ir kitus paukščius. Anksčiau laikė ir karves.
Viena mergaitė labai noriai padėdavo Vidantui prie bičių. Kita padėjo jam užauginti karvytę, kurią iškeitė į arklį. Vėliau savo arklį mergaitė pardavė ir nusipirko motorolerį.
Grigaliūnai sudaro vaikams galimybes užsidirbti patiems. Štai dvi vidurinę mokyklą baigiančios merginos augino kalakutus, kuriuos pardavė ir nusipirko automobilius.
Sulaukia atjautos ir siurprizų
Mama arba mamuku globotinių vadinama G.Grigaliūnienė sako, kad jos įdėtas triūsas atsiperka su kaupu. Iš vaikų ji sulaukia atjautos, gerų žodžių, sveikinimų ir malonių siurprizų.
Su ašaromis akyse moteris prisimena vieną Kūčių vakarą, kai nepažįstamas vyras pasibeldė į duris ir įteikė jai dovaną nuo Airijoje gyvenančios buvusios globotinės. Kitą kartą ta pati mergina iš užsienio parskrido pasveikinti Vidanto su gimtadieniu.
Globėja neužmiršta ir siurprizo, kurį globotiniai pateikė per vieną jos gimtadienį. Jai nežinant buvo suruoštos vaišės ir sukviesti svečiai. Nustebusiai Gražinai liko tik priimti gėlės ir sveikinimus.
Sielą šildo albumai, kuriuose surašyti gražiausi vaikų linkėjimai, sudėtos jų nuotraukos. Įamžinti gimtadieniai, krikštynos, pirmoji komunija, ekskursijos. Graudina prisiminimai, kai į kariuomenę išlydimi jaunuoliai atsiklaupia prieš globėjus, kai svetimi vaikinai prašo jų užaugintų merginų rankų.
Daug jėgų globotiniams atidavę Grigaliūnai labiausiai nusiminę dėl valstybinės politikos svetimus vaikus globojančių šeimynų atžvilgiu.
Vida TAVORIENĖ
