Saugėlaukio (Joniškio rajonas) kaimo gyventoja Genė Vronevskienė suskambus telefonui kaskart krūpteli. Iš viduriniojo sūnaus Virginijaus, 1998 metais išvykusio užsidirbti į Ispaniją, ji nesulaukia žinių jau 13 metų.
Norėtų bent išgirsti balsą
Prakalbus apie sūnų Genės Vronevskienės akyse pasirodo ašaros. Moteris pasakoja nebeištvėrusi nežinios ir prašiusi kitų sūnų, kad ką nors darytų.
Joniškio policijos komisariatui ji pateikė pareiškimą, kad 1970 metais gimęs Bariūnų kaime registruotas Virginijus Adomaitis, išvykęs į Ispaniją uždarbiauti, negrįžta ir apie save nepraneša.
Vyras – apie 170 centimetrų ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, plaukai tamsūs. Kai vyras išvyko į užsienį, jie buvo trumpai kirpti. Praėjus 14 metų išvaizdos duomenys gali būti gerokai pasikeitę.
„Norėčiau vienintelio dalyko: kad atsilieptų, paskambintų ir pasakytų, – viskas gerai. Daugiau nieko neprašau, tegul gyvena, kaip jam patinka. Sūnus nė nežino, kad neseniai ištvėriau širdies operaciją,“ – „Šiaulių kraštui“ guodėsi Genė Vronevskienė.
Kiti keturi gausios šeimos sūnūs svetimų šalių vilionėmis nesusigundė. Visi gyvena Lietuvoje.
Paskutinį sykį kalbėjosi prieš 13 metų
Motina paskutinį sykį vidurinėlio iš penkių vaikų sūnaus Virginijaus balsą girdėjo 1999 metų kovą. Į svečią šalį jis buvo išvykęs prieš pusmetį – 1998 metų lapkritį.
Sūnus tąsyk pats paskambino mamai į laidinį telefoną. Paaiškino, kad puikiai sekasi, dirba prie alyvuogių apdorojimo. Kalbėjo, kad gerą algą moka, užsidirbęs pinigų: jau galės grąžinti mamai skolą, nes ji surinko savų pinigėlių vaiko kelionei. Turi ir daugiau pasitaupęs.
Moteris pripažįsta, kad pokalbis nebuvęs labai rišlus, nes sūnus skambino išgėręs. Kai jo paklausė, ar jis neblaivus, supyko ir padėjo ragelį. Nuo tada sūnaus balso mama negirdėjo.
Prieš keletą metų nuramino nuotrauka
Prieš kelerius metus šeima jau buvo suskatusi Virginijaus ieškoti per policiją. Tačiau grįžo kito sūnaus žmonos giminaitis, taip pat plušėjęs Ispanijoje, ir nuramino, kad viskąs esą gerai. Jis sveikas, gyvas, dirba. Rodė Virginijaus nuotrauką, kurioje jis penkiese su kitais bičiuliais.
„Kiek išgirstu, kad iš Ispanijos žmones parveža karstuose. Nežinau, ką galvoti. Vis sapnuoju ir sapnuoju Virgį. Kartais – grįžtantį į namus, kartais – blogai,“ – atvirauja Genė Vronevskienė.
Sūnus – uždaras žmogus
Moteris sūnų apibūdina kaip nekalbų, uždarą žmogų. Jis su mama nesidalindavo savo širdies skauduliais.
Jaunas, vos sulaukęs 18 metų, dar prieš tarnybą kariuomenėje, vedė. Bet gyvenimas nenusisekė. Po skyrybų vyras, kurį laiką pagyvenęs pas mamą, ir sugalvojo važiuoti į Ispaniją. Genė vaiko norą palaikė. Joniškėlio žemės ūkio mokykloje baigęs mechaniko specialybę Virginijus turėjo geras rankas, tikėjosi, nepražus.
„Kad būtų darbo Lietuvoje, mažiau žmonių išvyktų, tiek skausmo vieni kitiems nedarytų,“ – apgailestauja Saugėlaukio kaimo gyventoja, besitikinti, kad galbūt kažkas, pažįstantis Virginijų Adomaitį, perskaitys „Šiaulių kraštą“ internete, ir paragins jį patį paskambinti į namus arba praneš informaciją apie jo buvimo vietą.
