Pasak ekspertų, sekso industrijos metinė apyvarta pasaulio mastu – daugiau nei 100 milijardų dolerių.
Plačios sutenerių kišenės
Prostitucija vadinama pačia seniausia profesija – ji susiformavo dar gerokai prieš tai, kai žmonija išrado piniginius ženklus. O ir dabar prekyba kūnu – pagrindinis pajamų šaltinis milijonams sekso paslaugų teikėjų. Ir tai tik skaičiuojant tuos, kurie tiesiogiai darbuojasi šioje srityje, t. y. teikia seksualines paslaugas. „Aptarnaujančiojo personalo“ – nuo sutenerių ir apsauginių iki policininkų, „dengiančių“ seksbiznį, ir gydytojų, gydančių visą šią kompaniją – skaičius į jokius skaičiavimus neįtrauktas.
Vien Rusijoje „naktinės plaštakės“, ekspertų nuomone, uždirba apie 1 milijardą dolerių per metus. Didžiojoje Britanijoje šie skaičiai didesni – maždaug 2 milijardai dolerių per metus. Jei kalbėtume apie JAV ar Japoniją, tai ten metinė prostitucijos apyvarta siekia 6–8 milijardus. Tačiau tose šalyse prostitučių paslaugomis naudojamasi gerokai dažniau, o ir paslaugų įkainiai ne mažesni nei 100 dolerių už tradicinį „komplektą“.
Visose šalyse bendra yra tai, kad pagrindinė pajamų dalis „nusėda“ sutenerių kišenėse. Pavyzdžiui, Izraelyje, kur metinė sekso industrijos apyvarta siekia mažiausiai 450 milijonų dolerių, kiekviena prostitutė suteneriui per metus „atneša“ ne mažiau kaip 30 tūkstančių dolerių gryno pelno, nors pati neretai gyvena kone pusbadžiu.
Nedirbsi prostitute – negausi pašalpos
Vokietijoje prostitucija įteisinta, viešnamiai valstybei moka mokesčius. Pelnas iš 400 000 tokių įstaigų per metus siekia apie 14 milijardų eurų. Daugelis viešnamių savo darbuotojoms moka oficialų atlyginimą, net neatsižvelgdami į tai, ar jos turi klientų.
Vokietijos dirbančiųjų kvalifikacijos ir pareigybių rejestre šis užsiėmimas įvardijamas kaip „tarnautoja, teikianti seksualines paslaugas“.
Problemų iškilo ten, kur jų visai nebuvo tikėtasi. Fanatiškai įstatymų besilaikantys vokiečiai naujai įvardytoms „tarnautojoms“ įvedė licencijavimą, profsąjungas, mokesčius ir pensijas, o neturinčias pastovaus užimtumo pasiuntė į darbo biržą. Ten ir prasidėjo įdomybės. Šiuo metu Vokietijoje – rekordinė bedarbystė, todėl darbo birža suinteresuota įdarbinti kuo daugiau žmonių – už tai federalinis biudžetas jai moka pinigus. Tad, suprantama, rejestre atsiradus naujai profesijai, biržos klerkai bedarbėms vokietėms ėmė siūlyti teikti seksualines paslaugas. Žinoma, kiekviena moteris turi teisę atsisakyti tokio pasiūlymo, bet esmė, jog tris kartus atsisakius pasiūlyto darbo, keletą kartų sumažėja šiaip jau gan nemaža bedarbio pašalpa.
Bedarbystė ir krizė smogė ir Vokietijos viešnamiams. Juose, palyginus su ankstesniais metais, klientų sumažėjo net trečdaliu. Tad viešnamių savininkai suka galvas, kaip prisivilioti kuo daugiau ištroškusių meilės. Pavyzdžiui, Berlyno „Pussy-Club‘o“ klienui už fiksuotą 70 eurų kainą leidžia išsinuomoti tiek prostitučių, kiek jis panorės. Hamburge vyrams, nusprendusiems likti visą naktį viešnamyje, nemokamai nuvalomi ir išblizginami batai. Kaip ir parduotuvėse, taip ir viešnamiuose taikomos įvairiausios nuolaidos pensininkams, bedarbiams. Yra net specialios mažesnių kainų dienos taksi vairuotojams ir šiukšlių surinkėjams. Paprastai tai būna dienos, kai šių kategorijų darbininkams mokami atlyginimai.
Buki valdininkai prieš ilgus nagus
Vokiečių kaimynai olandai, spręsdami prostitucijos problemą, yra šiek tiek daugiau pažengę į priekį. Štai, pavyzdžiui, Cherlio miestelio regioninis užimtumo ir pajamų centras išspausdino tokį skelbimą: „Sekso klubas ieško darbuotojos, pasiruošusios laisva valia atlikti seksualines paslaugas“.
Darbuotojai mokamas 1600 eurų mėnesinis atlyginimas, plius papildomas užmokestis už „ypatingas paslaugas“. Be to, jai numatyti atostoginiai, medicininis draudimas bei kalėdinis premijavimas. Viršvalandžiai pagal darbo sutartį apmokami papildomai. Keturis kartus per metus darbuotojos turi teisę į pilną, nemokamą medicininį patikrinimą. Reikalavimai kandidatei – ne mažesnis kaip 10 klasių išsilavinimas. Darbo patirtis – nebūtina.
Legalių Olandijos prostitučių galvos skausmas – valdininkų, sudarančių jų veiklos taisykles, bet absoliučiai nesuprantančių šio verslo subtilybių, bukumas. Aišku, „karštos pupytės“ turi paisyti ir laikytis griežtų higienos reikalavimų, bet du su puse šimto (!) būtinų vykdyti procedūrų – to jau per daug. Pavyzdžiui, prostitutė privalo skalbti apatinius drabužėlius esant vandens temperatūrai ne žemesnei kaip 60 laipsnių, o auginti ilgus nagus jai griežtai draudžiama, mat jais galima netyčia pažeisti prezervatyvą...
Iš gatvių – į internetą
Prancūzijoje prostitucija ne legalizuota, bet ir ne draudžiama. Tačiau nuo 1946 m. uždrausti viešieji namai, suteneriavimas, užkabinėjimas gatvėse ir nepilnamečių prostitucija. Meilės paslaugas teikianti gražuolė turi būti nepastebima, nekrintanti į akis, niekuo neišsiskirianti, o už kabinėjimąsi prie vyrų (tiksliau – siūlymąsi) – bauda. Suteneris rizikuoja būti nuteistas nuo 6 mėn. iki 10 metų (už nepilnamečių išnaudojimą). Apskritai Prancūzijoje yra apie 30 000 prostitučių (iš jų apie 7000 Paryžiuje), dar 60 000 tuo užsiima kartas nuo karto. „Naktinė plaštakė“ Paryžiuje uždirba vidutiniškai apie 8000 eurų per mėnesį. Tačiau 95 proc. prostitučių turi sutenerius ir jiems atiduoda didžiąją dalį pinigų. Tiesa, gatvės suteneriai dabar – nykstanti rūšis. Vystantis ir plečiantis internetui, didžioji prostitučių dalis iš šalikelių persikėlė į virtualią erdvę.
TIK FAKTAI:
Prostitucija, kaip viena pelningiausių verslo atmainų, jau buvo vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso epochoje. Oficialiai sankcionuoti ir kontroliuojami „raudonųjų žibintų“ kvartalai egzistavo daugelyje Europos miestų. Jau 1400-aisiais metais Strasbūre, Miunchene, Sevilijoje, Tulūzoje viešnamių valdytojai apmokestindavo prostitutes už kambarių nuomą. Miesto valdžia reikalaudavo, kad viešnamiai būtų uždaryti religinių švenčių metu.
XVI a. viduryje prostitucija imta vertinti kaip nusikaltimą ir Vidurio Europoje viešnamiai buvo uždaryti. Prostitucija tapo nelegali, bet ji vis tiek egzistavo. Daugumoje valstybių buvo priimti teisiniai aktai, leidžiantys bausti prostitutes. Jas buvo galima uždaryti į kalėjimus, ligonines, viešai išplakti.
Apie 1730 metus dorovės saugotojų veikla vėl nuslopo. Londone, Paryžiuje atsirado kvartalai, kur buvo leidžiama verstis prostitucija.
Lietuvoje prostitucija pirmą kartą paminėta XV a. Buvo išleistas raštas, kuriame nurodyta, kad Kauno mieste prostitucija ir ištvirkavimas draudžiami.
1566 metų Statute prostitucija įvardyta kaip nusikaltimas dorovei, už kurį galėjo būti paskirta mirties bausmė. XVIII a. prostitucija buvo legalizuota, atsirado viešieji namai. Smetonos laikais Kaune prostitutės privalėjo registruotis, jos turėjo sanitarines knygutes ir privalėjo du kartus per savaitę tikrintis sveikatą. Atėjus sovietams, prostitutės iš Lietuvos buvo ištremtos, viešnamiai uždaryti. Nelegalūs viešnamiai daugiausia veikė Klaipėdoje, KGB prostitutes naudojo jūreivių šnipinėjimui.
Šiuo metu Lietuvos įstatymai numato atsakomybę už vertimąsi prostitucija, tačiau ji sėkmingai egzistuoja. Daugiausia Vilniuje, kiek mažiau Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Krizės metu prostitutėmis dirba apie 3000 merginų. Anksčiau bent trečdalis jų buvo iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, o dabar užseniečių sumažėjo iki 1 procento.
Petras KURMELIS
