Pagrindinė vasario mėnesio laiškų psichologui tema - šeima ir santykiai su priešinga lytimi. Ypač daug laiškų iš moterų, į kurias nekreipia dėmesio jų vyrai. Kodėl daugelį vyrų erzina jų žmonos? Ar gali moteris reikalauti, kad ją mylėtų? Dingus romantikai iš santykių, dingsta ir jaunų porų jausmai!
D. C. rašo: “Laba diena! Aš perskaičiau jūsų parašytą komentarą apie moters meilę vyrui ir man labai patiko. Aš taip pat manau, kad moteris ar šiaip žmogus turėtų pirmiausia rūpintis pats savimi, o paskui aplinkiniais, nors vaikas man yra pirmiausia, o tik paskui aš... O toliau mano vyras. Aš nežinau, ar jūs man atsakysite ar ne, bet aš turiu klausimą: kaip man pasielgti. Mano vyras labai mėgsta sportuoti, jam yra 26 metai, sportuoja jau 10 metų, yra tikras sporto fanatikas. Jums, aišku, atrodys, kad čia smulkmena, bet aš nežinau, kaip man elgtis, kad nesinervintume nei aš, nei jis. Taigi jam išoperavo apendiksą prieš 3 savaites, o jis jau po dviejų savaičių ėjo į sporto salę sportuoti. Pykomės visą savaitę, prašiau maldavau, kad neitų jis į tą klubą, juk išvarža gali jam būti, o jis eina... Nežinau, kaip reikia elgtis... Negi aš jį turiu tiek saugoti ir juo rūpintis, jei jis savimi nesirūpina... Kaip man elgtis? Konfliktuojame su juo dėl to, aš manau, gal jam patinka aerobikos trenerė, jei jis tiek nori eiti į tą sporto klubą sportuoti, ar negi jam svarbiausia yra sportas, o ne jis pats ir šeima, juk kuo greičiau užsigydys, tuo greičiau galės eiti į darbą ir uždirbti šeimai pinigų... Ar man ką nors sakyti jam? O gal nekreipti dėmesio? Kaip man elgtis? Jei jūs man atsakysite, būsiu dėkinga, o jei ne, tai ne”.
Jei kalbėjote su vyru, o jis jūsų neklauso, palikite jį ramybėje (juk matote, kad jokio rezultato nėra). Vyrui reikia sau įrodyti, kad jis veikia nepriklausomai nuo moters valios. Kai kurie vyrai nori turėti “teisę į kvailystę”. Laiko moters būgštavimus nepagrįstais (tai kartais ir yra tiesa, nes moterys labiau linkusios nerimauti, apsidrausti). Tai jie supranta kaip asmeninę laisvę. Galų gale vyrui kartais trošku šeimoje, jam reikalingas “oras”, kita aplinka. Tačiau viskas turi būti saikinga. Viena - į sporto salę vaikščioti kartą per savaitę, kita - kasdien, t.y. “bėgti iš namų”.
Manyčiau, kad, ko gero, turite dar kitų problemų: kodėl vyrui svarbiau sportas nei šeima? Ar viskas gerai jūsų santykiuose (taip pat ir intymioje sferoje)? Jei jis pernelyg dažnai eina iš namų - pagalvokite, ar neverta ko nors pakeisti.
Gintarė B. prisipažįsta: “Man net pačiai keista, kad čia rašau, bet turiu bėdą, kuri mane labai slegia - mano vyras! Aišku, jis yra normalus ir geras, bet visai nesirūpina manimi, visai nebeliko romantiškų akimirkų, tik rutina, pavalgo, pasako “ačiū” ir televizoriaus žiūrėjimas po darbo, ir t.t. Aš jam kiekvieną savaitgalį vis tą patį kartoju, net verkiu, jis lyg ir susirūpina, bet nuo pirmadienio viskas tas pats, lyg nieko negirdėjo... Kai viską aš pati darau, jis užmiega ant "laurų"... Nežinau, kokia būtų išeitis, mes dar tik 10 mėn. susituokę... Gal kokių patarimų atsirastų jūsų krepšelyje, nes jaučiuosi beviltiškai...”
Gal laikas jums pailsėti vienam nuo kito? Gal yra galimybė išvykti į komandiruotę? Arba aplankykite savo tėvus viena? Tegul pasikankina vienatvėje, per atstumą jam atrodysite patrauklesnė. Kad jus vertintų, reikia pasidaryti “tolima”, nepasiekiama. Kartais padeda nedidelis flirtas su kitu vyriškiu, nauji drabužiai, savo asmeninių draugų ratas. Reikia išmokti mylėti ne tik jį, bet ir save! Tada jis pajus, kad jis - ne visatos centras, ir ims jus vertinti. Žinoma, kada myli, tai sunku daryti. Bet jums reikia, kad ir jis jus mylėtų! O romantiškus momentus reikia susikurti patiems: išvažiuokite į gamtą, nueikite į restoraną ar kavinę, pasėdėkite prie žvakių.
Laiškas nuo L. M.: “Radau jūsų adresą, tikiuosi, turėsite laiko perskaityti mano laiškutį, kuriame noriu parašyti, su kokiomis problemomis susiduriu. Na, tai nuo ko pradėti, galbūt pradėsiu nuo to, kad man 22 metai, jau lyg ir nemaža mergaitė, turėčiau su savo tokiomis problemomis kovoti pati... Bet taip norisi išgirsti jūsų nuomonę apie tai, galbūt patarimą, kaip man elgtis... Na, esu savimi nusivylusi, nepatenkinta... Man labai gėda, bet aš nemoku savęs mylėti, nemoku priimti savęs tokios, kokia esu, nuolatos lyginu save su kitomis ir, aišku, prieš visas nublankstu. Visos merginos tokios gražios, turi gražias formas. Aš suprantu, kad taip lyginant atsiras pranašesnių, bet ką daryti, kaip atsikratyti to nevisavertiškumo jausmo, kaip pamilti save tokią, kokia esu? Galbūt jūs galit man patarti, nuo ko pradėti. Ačiū jums, oi, dar kaip norėčiau jums viską papasakoti, bet...”
Nereikia sau kartoti tų žodžių: nemoku savęs mylėti, nemoku savęs priimti... Sakykite: moku save mylėti, mylėsiu. Štai keletas konkrečių patarimų: pakeisti šukuoseną, drabužių stilių, manieras, įpročius. Reikia atnaujinti savo gyvenimą. Naujumo jausmas sukels ir pasitikėjimo savimi antplūdį. Antra: svarbu naują įvaizdį atspindėti kito akyse. Suteikite erotikos savo naujam stiliui (apnuogintos kūno dalys, aptempti drabužiai). Tai būtinai atkreips vyrų dėmesį į jus. Bet tam reikia lankytis vietose, kur būna vyrai. Paflirtuokite truputėlį su jais, kai jie ims kreipti į jus dėmesį. Flirtas padeda sukurti pasitikėjimą savimi, pamilti save. Jei to nedarėte, prisiverskite. Nebūtina mylėti vyrą, kad su juo flirtuotumėte: priimkite tą kaip psichoterapijos formą. Jums būtina atsispindėti bet kokio vyro akyse kaip moteriai, kaip “patraukliam objektui”. Pamatysite, tai pagerins jūsų savijautą.
Renaldas: “O jei man viskas gerai, tačiau aplinkiniai, šeima manimi nepatenkinti, ar tai normalu?Ar tai mano, ar jų problema?Aš jais esu patenkintas...”
Mano nuomone, tai ir jūsų problema. Kurį laiką galite ignoruoti kitų nuomonę, tačiau geriau ieškoti kompromiso, pasistengti suprasti artimuosius, ko jie iš jūsų nori. Antraip ateityje tarp jūsų galimas susvetimėjimas.
Deivis T. “Sveiki, norėjau paklausti jūsų apie vaikų auklėjimą.Gyvenu su moterimi, kuri turi dvi dukrytes. Mes treji metai vedę. Kaip man elgtis, kai viena iš jų, žiūrėdama į akis, meluoja, nors nuoširdžiai ir elgiesi, ir bendrauji be jokių atstumų. Pakeltu tonu nesinori šnekėti, fiziškai bausti nebausi. Bandžiau ignoruoti nešnekėdamas, taip pat rezultatų jokių nedavė. Turiu dukrą iš pirmos santuokos, tokių ar kitokių problemų su ja nėra. Patarkit, kaip rasti bendrą kalbą su žmonos dukra. Galiausiai nenoriu, kad dėl to šlytų santykiai ir su žmona. Lauksiu patarimo. Ačiū”.
Būkite atlaidesnis: kas tai per melas? Yra melas, kurį galima ir atleisti, juk tai vaikas. Be to, vaikui turbūt nėra lengva: jei jis žino, kad nesate jo tėvas. Vaiko psichikai pernelyg sudėtinga situacija. Melas gali būti reakcija į sudėtingą situaciją. Kartais mes išpučiame problemą. O jūsų atveju, man regis, svarbiausia - išsaugoti kontaktą, pasitikėjimą. Stenkitės daugiau (neįkyriai, nepastebimai) skirti mergaitei dėmesio, gyventi jos pasaulyje.
