Laikraštis "Sportas": anot A.Rupšienės, iš dabartinės Lietuvos moterų rinktinės rezultatų reikėtų tikėtis ne anksčiau kaip po kokių ketverių metų.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė šių metų Europos čempionate liko komandų rikiuotės dugne. Bet legendinė Vilniaus „Kibirkšties“ krepšininkė Angelė Rupšienė, tapusi dviejų olimpiadų, dviejų pasaulio čempionatų ir trijų Europos pirmenybių aukso medalių laimėtoja, nepuolė kalti komandos prie kryžiaus.
„Pasirodymą vertinu patenkinamai. Norai yra norai. Atsakymas – mūsų komanda yra labai jauna. O kad tikslai keliami aukšti – teisinga. Jeigu kelsi žemus tikslus, tada nieko ir nebus. Tikslai visada turi būti keliami ne tokie, kad jie būtų lengvai įgyvendinami. Reikia juk kažko siekti. Jeigu ši komanda būtų sužaidusi geriau – mes džiaugtumėmės. O dabar galima pasakyti: kaip moka, taip šoka“, – vertino A. Rupšienė.
Birželį Lietuvos krepšininkės Prancūzijoje vykusiose Europos pirmenybėse 77:89 nusileido Kroatijos komandai, 51:70 – čekėms ir 72:67 įveikusios Baltarusijos rinktinę D grupėje liko paskutinės, o bendroje įskaitoje užėmė 13–16 vietas. Nors išvykdamos į čempionatą lietuvės kėlė sau tikslą patekti į stipriausiųjų žemyno komandų penketą.
Verda savame katile
A. Rupšienė neaukštą Lietuvos komandos vietą aiškino ekipos jaunumu: „Išskyrus Kristiną Vengrytę, joje nėra nė vienos labiau patyrusios krepšininkės. Bet taip būna ir turi būti, kai keičiasi kartos. Gal šitas merginas reikėjo jau anksčiau imti „apšildyti“ į rinktinę.“
2011-aisiais Europos čempionate, vykusiame Lenkijoje, lietuvės užėmė septintąją vietą. Bet komandoje buvo daugiau patyrusių krepšininkų nei šiemet.
„Tai buvo subrendusi komanda. Jos žaidėjos žaisdavo užsienio klubuose. O dabartinės mergikės verda savame katile Lietuvoje, visos surinktos iš Lietuvos klubų. „Kibirkštis“ žaidė Europos taurės turnyre, bet labai mažai“, – aiškino A. Rupšienė 2011-ųjų ir 2013-ųjų Lietuvos rinktinių skirtumus.
A.Rupšienė nemano, kad Lietuvos rinktinės krepšininkės gali tobulėti šalies klubuose: „Mūsų šalies klubuose toms krepšininkėms nieko gero nebus. Nėra joms stimulo. Yra suburta viena stipri komanda – Vilniaus „Kibirkštis“. Su kuo žaisdama ji gali tobulėti? Net nežinau, kiek ekipų Lietuvos moterų krepšinio lygoje žais šiemet. Kaunas, Klaipėda? Ar šie miestai turės komandas, galinčias bent kiek rimčiau pasipriešinti vilnietėms?“
Pritaria „superklubo“ idėjai
Tiesa, A. Rupšienė neneigia pačios „Kibirkšties“, kaip Lietuvos „superklubo“, idėjos. Anot legendinės krepšininkės, svarbu, kad vilnietėms būtų su kuo rungtis, kad varžovės nebūtų per silpnos, bet gal ir ne per stiprios.
„Toks dalykas kaip „superklubas“ yra reikalingas. Bet reikia išlaukti tam tikrą laiką. Juk tikrai užaugs šios merginos, subręs. Pradės dirbti, atsiras patirtis, pasitikėjimas savimi, gal dar kokia viena nauja atsiras. Juolab kad jos dabar žais Eurolygoje. Jau bus stimulas joms pažaisti su stipresnėmis. Aišku, reikėtų, kad jos nenudegtų ir nenusiviltų, nes varžysis su labai stipriomis komandomis. Vis dėlto tik žaisdama su stipresnėmis komandomis tu tobulėji, kaupi patirtį“, – kalbėjo A. Rupšienė.
Paskutiniu momentu į Eurolygos traukinį įšokusi „Kibirkšties“ komanda prestižiniame žemyno turnyre rungsis C grupėje su Maskvos srities „Sparta&K“ (Rusija), Salamankos „Perfumerias Avenida“ (Ispanija), Stambulo „Galatasaray“ (Turkija), Pulkovicės CCC (Lenkija), Prahos ZVVZ USK (Čekija) ir Zagrebo ZBC (Kroatija).
Skirtingas kartų požiūris
Krepšinio ekspertė lygino savo kartą su dabartine. Anot A. Rupšienės, ankstesnė Lietuvos krepšininkių karta buvo valingesnė nei dabartinės merginos. O ir požiūris buvo kitoks ir į krepšinį, ir į gyvenimą.
„Daug žaidėjų išsivažinėjo į užsienius, daug kas, tiesiai šviesiai sakant, paseno. Juk iš tiesų joms dabar labiau rūpi šeima, vaikai, nesinori grįžus iš klubo į namus vėl bėgti į stovyklą, vėl sportuoti. Pasikartosiu – svarbu ir amžius, patirtis. O gal ir charakterio merginoms šiek tiek trūksta. Mano karta buvo vienokia, o dabar jaunimas yra visai kitoks. Mes buvome pasiutusios ir mums rūpėjo tik krepšinis. Bet tai visiškai suprantama, požiūriai negali būti tokiai patys, kaip prieš 20–30 ar daugiau metų. Viskas juk keičiasi. Be to, mes turėjome labai griežtą trenerį Algį Gedminą, jis mums absoliučiai nieko neleisdavo, o dirbdavome labai dideliais krūviais. Šimtu procentų garantuoju, kad šiais laikais tokiais krūviais niekas nedirba. Todėl dabartinių krepšininkių fizinis pajėgumas yra silpnas“, – samprotavo olimpinė čempionė.
Treneriui neturi priekaištų
A. Rupšienė neturi priekaištų Lietuvos rinktinės strategui Algirdui Paulauskui.
„Prie A. Paulausko neprisikabinsi. Jis turi labai daug patirties ir tikrai išmano moterų krepšinį: daug metų treniravo mūsų rinktinę, dirbo Lenkijoje, Rusijoje. Žinių jis turi tiek, kad galėtų padalyti penkiems treneriams. Dėl jokių komandos nuosmukių jis tikrai nekaltas ir kaltinti jį kuo nors būtų negražu“, – gynė dabartinės šalies rinktinės trenerį A. Rupšienė.
Ji daugiau problemų mato ne pačioje viršūnėje – moterų rinktinėje, o apačiose – sportininkių rengimo srityje.
„Kai dirbau sporto centre, nemažai jo panelių atstovavo rinktinei. Buvo paruošimas. O kas jas ruošia dabar? Niekas nieko neparuošia. Tegu jų treneriai ant manęs pyksta, bet aš pasiskaičiuoju, kiek gerų krepšininkių davė olimpinis sporto centras. Šiais laikais Kaunas išugdė vieną aukštą krepšininkę, o daugiau žvaigždučių kaip ir nėra“, – rėžė krepšininkė, du kartus laimėjusi olimpinį auksą.
Tribūnose trūksta žiūrovų
Lietuvos valdžia, ekonomine situacijai A. Rupšienė nesiskundė. Nebent pačiu susidomėjimu moterų krepšiniu. Palyginusi jį su tuo, ką matė žaisdama aikštėje.
„Su tuo, kiek žmonių susirinkdavo į mūsų rungtynes, nepalyginsi nei dabartinio lankomumo, nei tų laikų, kai Lietuvos rinktinė 1997 m. tapo Europos čempione. Susirinkdavo kone pilni Sporto rūmai. Kur dabar tiek pririnktum?“ – retoriškai klausė krepšinio legenda.
Pergalių reikės palaukti
Anot A. Rupšienės, iš dabartinės Lietuvos rinktinės rezultatų reikėtų tikėtis ne anksčiau kaip po kokių ketverių metų.
„Nors šiek tiek geriau gali būti jau kitą Europos čempionatą. Gal Aušra Bimbaitė sutiks žaisti. Tiesą sakant, nežinau, kodėl ji atsisakė žaisti šiemet. Sakė – nori pailsėti. Gal. Jai juk irgi ne 25 metai“, – kalbėjo olimpinė čempionė.
Vis dėlto optimizmo A. Rupšienei nepakako, kai reikėjo atsakyti į klausimą, ar ji mano, kad Lietuvos moterų krepšinio rinktinė dar kada nors taps Europos čempione.
„Manau, kad man dar esant gyvai – ne“, – sakė moterų krepšinio legenda. Nors netrukus prisiminė 1997-uosius.
„Tada juk irgi niekas nesitikėjo, kad jos taps Europos čempionėmis. Tiesiog buvo sėkmė. Ir krepšininkės buvo protingos, užsispyrusios susirinko. Visos patyrusios, visos baigusios Kauno, Vilniaus mokyklas. Tiesa, ir tada, važiuodamos į Europos čempionatą, kažin ar tikėjo, kad grįš kaip čempionės...“ – kalbėjo A. Rupšienė.
Mes buvome pasiutusios ir mums rūpėjo tik krepšinis. Bet tai visiškai suprantama, požiūriai negali būti tokiai patys, kaip prieš 20–30 ar daugiau metų. Viskas juk keičiasi. Be to, mes turėjome labai griežtą trenerį Algį Gedminą, jis mums absoliučiai nieko neleisdavo, o dirbdavome labai dideliais krūviais. Šimtu procentų garantuoju, kad šiais laikais tokiais krūviais niekas nedirba.
* * *
Istorija
Lietuvos rinktinė Europos pirmenybėse:
1938 m. II vieta
1995 m. V vieta
1997 m. I vieta
1999 m. VI vieta
2001 m. IV vieta
2005 m. IV vieta
2007 m. VI vieta
2009 m. IX–XII vieta
2011 m. VII vieta
2013 m. XIII–XVI vieta
Ingvaras Butautas
