Lietuvos moterų porinė dvivietė trečiadienį „Jūros miško“ trasoje varžėsi 2000 m distancijos finale, kuriame buvo šalia medalių – atplaukė per 6 min. 47,44 sek. ir užėmė ketvirtą vietą, o nuo bronzos apdovanojimų jas teskyrė 1,71 sek.
„Atvirai pasakysiu – Donata tikėjo medaliu. Iš Mildos pusės buvo abejonių. Daug kalbėjome su ja, kad jos gali kovoti dėl medalių. Milda lyg ir įtikėjo tuo, kad ji gali. Tai buvo nuo praėjusių sezonų pasilikęs nepasitikėjimas, kai startavo dar su Ieva. Jos būdavo tik antrame šešetuke.
Matėsi, kad ir finišas pas jas buvo pasyvesnis nei būdavo anksčiau, pas jas finišas būdavo ugningas, paskutiniai 500 ar 250 metrų. Šitos sekundės turėjo būti išimtos, bet buvo, kaip buvo“, – praėbgus dienai nuo finišo sakė treneris.
Olimpinėmis čempionėmis tapo rumunės, kurios finišavo per 6 min. 41,03 sek. Sidabrą iškovojo Naujoji Zelandija, kurios nuo čempionių atsiliko net 3,79 sek. Bronza atiteko Nyderlandų sportininkėms.
Tokį savo auklėtinių pasirodymą V. Leknickas vadina stebuklu.
„Mes pradėjome darbą tik po naujų metų. Donata grįžo po 3,5 metų pertraukos, Milda po sunkios stuburo operacijos. Buvo kalbama, kad ji apskritai negalės startuoti, sportuoti. Stebuklas, ką jos padarė. Jeigu jos būtų užsikabinusios už medalio, būtų buvę kažkas iš fantastikos srities. Žinote, kad į olimpines žaidynes nevažiuoja lūzeriai, varžiuoja stipriausios komandos. Silpnų nėra.
Galbūt mes ir neatidirbome iki galo, gal turėjome problemų, bet tai yra sportas. Tikrai nepagavome to, kas mums pavykdavo Lietuvoje. Galbūt ir valtis kita buvo, gal neturėjome tokių sąlygų kaip kitos. Manau, kad merginos staratvo šauniai, parodė praktiškai geriausią rezultatą sezone“, – pagyrų negailėjo V. Leknickas.
Žodį stebuklas po finišo panaudojo ir pati M. Valčiukaitė.
„Pavasarį dar buvo daug klaustukų dėl jos. Aš ją saugojau, bijojau duoti krūvio, nes žinojau, kas yra stuburo trauma. Bet ji sakė nesijaudinti, kad yra pasiruošusi, gali viską. Tokios merginos. Apie Donatą dar kita istorija – jos yra maksimalistės, abi lyderės. Dvi lyderės komandoje – valdyti sunku, bet suvaldome kol kas (juokiasi, – red.).
Donata yra unikalus žmogus, nežinau, ar net kitose sporto šakose dar turime kažką panašaus. Tai yra pavyzdys, kaip dirbama, kaip atsinešama į sportą, gyvenimą. Ji turi šeimą, vaikus ir spėja visur. Po treniruotės skuba į Vilnių, po pietų vėl važiuoja į Trakus, vėl dirba. Jai dar viskas prieš akis – visi rezultatai ir aukšti pasiekimai sporte. Duok Dieve sveikatos, o jos pas ją daug“, – abi auklėtines komplimentais apipylė V. Leknickas.
Jis merginų treneriu tapo kiek netikėtai – daugmaž prieš metus buvęs rinktinės treneris Mykolas Masilionis netikėtai pasitraukė iš užimamų pareigų ir pasirinko darbą su rusais.
„Buvo didelė atsakomybė, kai man paskyrė treniruoti šią komandą. Nemaniau, kad merginos mane priims taip, kaip priėmė. Radome bendrą kalbą, konfliktų nebuvo ir rezultatas rodo, kad viskas buvo normaliai“, – džiaugėsi netikėtą iššūkį priėmęs specialistas.
Jis norėtų ir toliau dirbti su šia komanda ir ruoštis po trejų metų vyksiančioms Paryžiaus žaidynėms, tačiau gyvenimas viską gali sudėlioti kitaip.
„Dėl kitų metų nieko negaliu pasakyti, dėl šitos komandos negaliu nieko pasakyti – gal jos ir nebus. Gal kažkas gimdys vaikus, kurs šeimą. Galiu prognozuoti, kad ruošimės ir taip toliau, bet tai yra gyvenimas. Susidėlios mintys, prioritetai ir žiūrėsime. Laiko iki olimpiados nėra daug“, – svarstė V. Leknickas.
Kartu jis pabrėžė, kad šiuo metu D. Karalienės ir M. Valčiukaitės dueto Lietuvoje niekas negali pakeisti ir šiai porai neprilygsta net iš tolo.
2016 m. ši pora laimėjo Rio de Žaneiro žaidynių bronzos medalius.
