Vienas iš pavojingiausių dalykų šiame pasaulyje yra gimti moterimi. Jas žudo, niekina, muša, uždaro, degina tik dėl to, kad yra moterys. Priešiškumas viskam, kas sudaro moters esmę, pakilęs į nepasiekiamas aukštumas.
Gyvendama Lietuvoje feministė nebuvau, nes tiesiog neatrodė svarbu. Dešimt metų gyvenau Prancūzijoje ir pamačiau visą situacijos tragizmą. Kur pažvelgsi, visur trypiamos moterų laisvės, o apie pačią lygybę nė kalbėti neverta. Ją galima rasti tik gražiose konferencijų prakalbose. Net pačios amerikietės, kurios visada buvo laikomos laisviausiomis moterimis pasaulyje, skundžiasi dėl nelygybės, kurią patiria dirbdamos biuruose, ir mano, kad jų kova dar toli gražu nesibaigė.
Bet pakalbėkime apie tą laisvės šalį Prancūziją, nes čia tikrai labai daug nesusipratimų. Po dešimties šioje šalyje praleistų metų niekaip nesuprantu, kodėl teigiama, kad prancūzai myli ir gerbia moteris. Jie jas engia daug geriau nei kiti. Prancūzija yra paskutinė Europos šalis, kur moterys įgijo balso teisę (tik po Antrojo pasaulinio karo). Šeštajame dešimtmetyje ištekėjusi moteris dar neturėjo teisės dirbti be raštiško savo vyro leidimo. Dar dabar jų teisėje pilna tokių XIX amžiaus sąvokų, kurias mums labai sunku suprasti. Net socialinė parama šeimai daro iš moters pusiau žmogų, t. y. vyro priedą.
Tik po 1968 metų revoliucijos moterys įgavo daugiau teisių, laisvių, kuriomis labai didžiuojasi, bet, mano supratimu, dar neišmoko naudotis. Visai užmirštama, kad bet kuri laisvė susijusi su atsakomybe už savo veiksmus. Tačiau jos visiems garsiai skelbia, kad yra laisviausios pasaulyje, daug laisvesnės už kitas (kokia puiki reklama), nors apie jų dalyvavimą Nacionalinėje Asamblėjoje ar partinėje veikloje kalbėti beveik neverta. Prancūzijos didžiosios partijos rizikuoja mokėti baudas dėl mažo deputačių skaičiaus. Nėra paruošta moterų kadrų. Paskutinėje vyriausybėje pasirinktas griežtas paritetas, tačiau jos negirdimos ir nematomos, egzistuoja tik dėl skaičiaus.
Jei kuo žavėtis, tai prancūzų propaganda. Tik mokykis ir mokykis.
O dabar norėčiau sugrįžti prie istorijos, kuri tikriausiai irgi nustebins, nes faktai priešingi tam, ko mes kažkada išmokome iš mokyklų vadovėlių.
Viduramžiais, XIII–XV amžiuje, moterys galėjo turėti savo verslą, buvo prekybininkės, gydytojos, aludarės. Šis verslas išimtinai priklausė moterims. Didelę įtaką padarė ir XVI amžiaus pradžios aristokratės kalvinistės, nes tuo metu kiekvienas balsas naujai partijai buvo svarbus.
Padėtis pasikeitė XVI amžiuje, kai į Prancūziją atėjo Renesansas. Buvo rasti ir vėl pritaikyti senosios Romos kodeksai, kurie nesuteikė moterims pilietybės, jos tapo amžinomis paauglėmis. Jaunuolis Romos teisėje priklausė nuo tėvo valios, kol suauga, o moterys nesuaugdavo niekada. Moterims paliktas tik vyro vaikų motinos ir puošmenos ar tarnaitės vaidmuo. Todėl šalyje atsirado tie keisti papročiai, kai moterys ko nors pasiekti gali tik per vyrus.
Gyvenant Pietų Prancūzijoje vienas senas teisėjas labai rimtai man aiškino, kad gauti darbą galima tik pergulėjus su viršininku. Kitos vertės moterys neturi. Pačios prancūzės teigė, kad Šiaurės Prancūzijoje įmanoma gauti darbą dėl savo nuopelnų, o pietuose – tik vyro ar meilužio dėka. Tokia realybė.
Šeimose moterys mušamos, žeminamos visuose socialiniuose sluoksniuose tiek Prancūzijoje, tiek Ispanijoje ar Anglijoje. Prancūzijoje kas trys dienos viena moteris yra užmušama savo vyro. Ispanijoje panašiai.
Pagal naujausius tyrimus, vertinančius įvairias pasaulio šalis, Europos Sąjunga yra asmeninės laisvės citadelė moderniajame pasaulyje. Todėl ji brangintina ir saugotina.
Pakalbėkime apie Kiniją ir Indiją. Šiose šalyse pagimdyti mergaitę yra didelė nelaimė. Todėl turtingesnieji būsimas motinas tiria ultragarsu. Nustačius, kad gims mergaitė, šeima priverčia būsimą motiną daryti abortą.
Padėtis tapo tragiška Šiaurės Indijos regionuose, kur papročių našta vis dar labai slegianti. Ten didžiausiose teritorijose mokyklas lanko tik berniukai, nes mergaičių nebėra. Suaugę jie visi norės vesti, nes to reikalauja induistų tikėjimas. Todėl nuotakos perkamos iš Pietų Indijos, kur gyventojai daug neturtingesni ir gimdo mergaites.
Kur tik yra prekės trūkumas, atsiranda ir sukčiavimų. Nuotakas į šiaurę pristato prekeiviai. Sutuokia jaunuosius, o po savaitės nuotaką pagrobia ir parduoda kitam ištroškusiam vesti jaunikiui. Dvigubas pelnas. Net be sukčiavimo apie kokią šeimos laimę galima kalbėti, didžiojoje Indijoje kalbama skirtingomis kalbomis ir laikomasi skirtingų papročių.
Atrodo taip paprasta pakeisti papročius, reikalaujančius tokio didelio kraičio, kai norima ištekinti nuotaką. Daug šeimų patiria bankrotą ar vos išgyvena po vestuvių puotos. Tačiau pokyčių nėra.
Link Kalkutos nuotakos šeima išnaudojama kitaip. Neretai vyro šeima iš nuotakos šeimos nuolat reikalauja didelių pinigų, pavyzdžiui, mėgstami televizoriai. Jei tėvas neišgali, marti gyva sudeginama arba jos veidas apipilamas rūgštimi ir ji suluošinta išvaroma iš namų. Pakistane, Bangladeše įkurta nemažai prieglaudų toms vargšėms sudarkytoms aukoms.
Afganistane, Jemene mažametės parduodamos savo būsimiems vyrams, kur pradeda dirbti kaip tarnaitės ar sekso vergės. Jemene įstatymai formaliai gina mažametes, bet reta gali pasinaudoti šia pagalba. Visame pasaulyje garsi autobiografinė knyga „Mano vardas Nudžud. Man 10 metų. Aš išsiskyrusi“, kurioje pasakojama Nudžud Ali istorija.
Afrikos moterų genitalijų apipjaustymo papročiai dabar plačiai žinomi, jų tikslas – moterį suluošinti ir pavergti. Taip jos išlieka „švarios“ ir paklausios vedybų rinkoje. Skausmas intymiausioje vietoje garantuojamas visam gyvenimui. Moteris apipjaustoma ir kartais užsiuvama. Tai vyksta apie trisdešimtyje pasaulio šalių Afrikoje ir Azijoje.
Šie papročiai neišnykę ir tarp Europoje gyvenančių afrikiečių. Tėvai mergaitę per prievartą nusiveža į savo kilmės šalį, kur ji suluošinama visam gyvenimui.
Toje pačioje Afrikoje tarpusavyje kariaujančių etninių grupuočių vienas efektyviausių ginklų yra priešų moterų prievartavimas, paplitęs visame žemyne.
Pabaigoje reikia pasakyti kelis žodžius ir apie Lietuvą. Lietuvės drąsios, stiprios, pasitikinčios savimi, manančios, kad gali nuversti kalnus, susidoroti su visomis kliūtimis. Tenka, nes vyrai, kaip ir visur, pasistengia jas prispausti, mokėti mažesnį atlyginimą, nei yra vertos, ir randa būdų išmesti iš darbo, jei jos turi mažamečių vaikų. Pačiai teko būti tokioje situacijoje – pakeitus įstaigos statusą, iš darbo buvo atleistos visos mažamečius vaikus auginančios moterys.
Belieka priminti, kad be moterų nebus vaikų, nelaimingos moterys jų gerai neišauklės ir po daugelio metų nebus kam slaugyti nukaršusių senelių, kurie vietoj žmonių labiausiai mylėjo pinigus ir pelną.
Tarptautinė akcija „16 dienų be smurto“ vyksta lapkričio 25–gruodžio 10 dienomis. Akcija pradedama minint Tarptautinę kovos prieš moterų prievartą dieną ir baigiama Žmogaus teisių diena. Prie šios akcijos prisideda ir tarptautinės organizacijos „Zonta“ Alytaus klubas.
Eglė Vedlugaitė
