Visgi, visad būna paskutinis kartas, ir Fišeriams jis buvo 1820 metais, kada viena aukų paspruko ir įdavė juos policijai. Pareigūnai svečių namų rūsyje rado 20-30 apirusių kūnų.
Tuo metu Pietų Karolinoje, kur viskas ir vyko, ištekėjusi moteris negalėjo būti nubausta mirties bausme, tad teisėjas pirma liepė pakarti jos vyrą, kad Lavinija liktų našle ir jos egzekucijai nebebūtų, kas trukdo.
Tačiau ponia Fišer nebuvo iš tų žmonių, kurie, pajutę kilpą ant kaklo, staiga pasimestų.
„Jei turit žinutę į pragarą, sakykit, aš perduosiu“, – išrėžė ir pati nušoko nuo pakylos, pasikardama.
Bet nežinia, ar ji tikrai nukeliavo į pragarą. Žmonės ėmė pastebėti bekūnį Lavinijos veidą, žiūrintį pro kameros, kuriame prieš egzekuciją buvo kalinama, langelį. Po 1886 metų žemės drebėjimo Lavinija ėmė rodytis visu ūgiu.
Viena paranormalių reiškinių tyrinėtojų komanda tvirtina išgavusi atsakymą į klausimą, kam vaiduoklė nešanti žinutę. Nerami siela neva atsakiusi vienu žodžiu: „Šėtonui“.
Jei kas nors norėtų įsitikinti pats, lai aplanko senąjį Čarlstono kalėjimą Pietų Karolinoje, JAV.
