Visą gyvenimą dirbusi valytoja, Svetlana Ust-Kačkinceva dabar yra priversta valkiotis po oro uostą, ieškodama nesuvalgytų sumuštinių, kuriuos palieka skubantys išskristi keleiviai.
„Grindis ploviau 10 metų, o vėliau mane atleido iš įmonės. Aš likau be namų gimtinėje, be darbo ir gyvenamosios vietos čia," - pasakoja Svetlana. - "Tačiau vistiek Maskva ašaromis netiki. Aš tikiuosi rasti darbą mano mylimame oro uoste".
Moters žodžiais, Šeremetjevo oro uosto terminalas D tapo jos namais, o terminalas F – valgykla, kur amerikiečiai skubėdami palieka dosnias užkandas.
„Aš myliu oro uostą – tai pati laimingiausia vieta, čia visada kas nors valgo arba apsikabina, kada pasitinka atskrendančius. Visų kas nors laukia, išskyrus mane,"- liūdnai dėstė Svetlana.
Buvusi valytoja miega laukiamojoje salėje. Čia jai lengva apsimesti eiline, savo reiso laukiančia lankytoja. Tik „laukimas“ trunka jau 8 mėnesius, o policininkai vis griežčiau užsisėdėjusiai „keleivei“ palikti oro uostą.
„Pradėjau blogai miegoti, vis atrodo, kad prabusiu ir mane iš čia išmes," - pasakoja benamė. - „Tačiau įstatymų aš nepažeidinėju, valgio nevagiu, tiesiog susirenku tai, ką kiti palieka, ir valgau atsistojusi kur nors kampe".
„Amžinoji keleivė“ daugeliui Šeremetjevo darbuotojų kelia užuojautą. Kai kurie jų stengiasi leisti jai nusnūsti savo ofise arba duoda pavalgyti, tačiau kaip padėti įdarbinti rusų pilietybės neturinčią moterį, niekas nežino.
„Jai vis nepavyksta šiame mieste užsikabinti, taip ir gyvena čia, šlaistosi po terminalus", - pasakoja koplyčios Šeremetjevo oro uoste tarnautoja. - „Jai tiesiog reiktų geros juridinės pagalbos".
Valymo tarnyba, kurioje dirbo Svetlana, vėl ją priimti į darbą nesiruošia, tuo labiau be reikalingų darbui dokumentų. „Ji mūsų netenkino savo darbu, todėl mes ją ir atleidome," - teigia įmonės atstovas.
Benamė moteris vis dar tikisi, kad įmonės vadovų širdys suminkštės ir suteiks jai dar vieną šansą.
„Grįžti į niekur negaliu, Moldavijoje gyvenantys giminaičiai atsisako su manimi bendrauti, aš juk kritau į patį dugną, tik negeriu ir nevagiu, o šiaip – žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos," - atvirauja Svetlana. - „O čia irgi - Rusijos pilietybės neturiu, leidimo dirbti neturiu, nebent darbdaviai padėtų, nors kas gi apsiims, aš juk 10 metų čia nelegaliai gyvenu".
Nepaisant nepavydėtinos situacijos oro uosto gyventoja įsitikinusi, kad jos svajonės įsitvirtinti Rusijos sostinėje kada nors išsipildys.
„Kada aš įsikursiu, aš būtinai nuskrisiu, kaip visi Šeremetjevo keleiviai, į kokią nors kelionę po Europą iš šio terminalo," - pasakoja moteris. - „Ir mane būtinai kas nors pasitiks, kai aš grįšiu atgal į Maskvą".
