Lietuviškai tai būtų „beždžionės verslas“, tačiau tie, kas žino šį posakį, supras apie ką kalbama. Esmė – kaip paprastai ir greitai uždirbti didelius pinigus iš kitų neveiklumo. Vienas toks projektas gali atnešti didžiulį pelną, kurį galima investuoti į kitus panašius. Ypač valstybės užsakymus statybų sektoriuje.
Lietuvoje stabdžių nėra
Mūsų šalyje būtina sąlyga yra žinoti, kiek, kada ir ką patepti. Svarbu apskaičiuoti, kiek atseikėti reikės prieš pradedant grandiozines statybas ir kas dar gali pareikalauti savo dalies jas pabaigus.
Statyti Lietuvoje galima bet kaip ir bet ką. Iki šiol nė vienas naujas statinys nebuvo nugriautas ir nebuvo pareikalauta kompensacijos už nekokybiškus darbus. Broką atperka vokelis. Nesvarbu, ar tai būtų sporto arena, kultūros rūmai, gyvenamasis namas.
Visi tokie statiniai priimami kaip tinkami eksploatuoti. Na, kartais liepiama ištaisyti vieną kitą trūkumą. Dėl akių. Kad nebūtų įtarimų.
Būkime atviri – kiekvienas kyšis statybų tikrintojams kelis kartus sumažina nustatytų trūkumų skaičių. Taip vos ne iš kartono suręsti statiniai, kurių statyboms naudojamos pačios pigiausios medžiagos, staiga virsta svajonių namais. Jo kvadrato kaina – milžiniška, savikaina – juokinga.
Pagauk? Negali?
Kiek žmonių, įsigijusių naujus butus, nusivilia jo kokybe. Atrodo, pastatas įvertintas komisijos, jokių trūkumų nenustatyta, bet gyventi jame neįmanoma. Kaltų, kaip visada, nėra. Statytojai rodo atvirai iškeltą didįjį pirštą, kad kokybė tikrintojų patikrinta, o realybė yra...
Dar kitas variantas – pastatei namą iš makulatūros, pardavei kaip ekologinį, bankrutavai ir – ciao, bambino. Pagauk mane, jei gali.
Kaip rodo praktika, mūsų pareigūnai dažniausiai nepajėgia nustatyti dirbtinių statybos bendrovių bankroto. O jos įsteigia kitas įmones ir pradeda tą patį „monkeys biznį“. Amžinas verslas be jokios atsakomybės, be jokios bausmės.
Nebesinori kartoti, kiek Lietuva sumokėjo už Panevėžio statybos tresto statomus Valdovų rūmus. Būkime atviri – pavydėkime šios bendrovės savininkams, kai jie tiek laiko tai stato rūmus, tai jų nestato, bet pinigus ima ohoho.
Svarbiausia susimokėti
Kas juos dengia? Teisėsauga neva negali išsiaiškinti. Aišku, ne dykai. Atimsime iš pensininkų, vaikų, kitų pažeidžiamų grupių ir sumokėsime. Kur problema? Jos ir vėl nėra.
Klaipėdos ir Kauno arenų statytoja „Vėtrūna“ dėl nebaigtų darbų taip pat neria į gylį. Giliai ir užtikrintai. Kai turi užnugarį, su kuriuo dalijiesi pelnu, gali taip elgtis. Lietuvoje tai legalu. Priimtina. Norma. Teisėsauga akla.
Paėmiau milijonus litų, nepadariau, ką žadėjau, – nepykit, vadinasi, kartais nepavyksta, bet pinigų negrąžinsiu, broko netaisysiu. Pačiam reikia milijonų. Kitam „mokeys bizniui“ už valdiškus pinigus.
Jei tai nėra baudžiama, kodėl elgtis kitaip?
Teisėsaugos akys atsiveria, kai iš kokios nors Seimo narės (tarkime, Marijos Aušrinės Pavilionienės) dėl jos naivumo, o gal kvailumo išviliojami tūkstančiai litų. Tada pareigūnai reaguoja operatyviai, iškart išaiškina nusikaltimą. Kitas dalykas, kai kalbama apie milijonų litų pasisavinimą.
Korupcija statybos ar statinių rekonstrukcijos sektoriuje švyti ir dieną, ir naktį. Kiek iki šiol už nepateisinamą permokėjimą šioje srityje nuteista asmenų? Juokas ima.
