Pirmadienio popietę, „Lukiškių kalėjimo 2.0” kartu su „Jaunimo linija“ inicijuotas projektas subūrė žmones, kurie bent kartą gyvenime yra patyrę perdegimo sindromą. Pagrindinis šio projekto tikslas buvo atkreipti jaunų žmonių dėmesį į emocinę sveikatą bei paskatinti nepamiršti ja pasirūpinti, kadangi perdegimas yra bjaurus šių laikų žmogaus fenomenas.
Renginyje savo perdegimo istorija atvira širdimi dalinosi sportininkė Rūta Meilutytė, atlikėja Monika Liu bei skaitmeninės rinkodaros specialistė Ieva Mickevičiūtė. Kartu su jomis diskusijoje dalyvavo ir „Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas bei „Gentys“ įkūrėjas ir psichologas Antanas Grižas, taip pat pasidalijęs savo perdegimo istorija.
Kūno signalai
Diskusijoje dalyvavę svečiai sutartinai pritaria, kad norint išvengti perdegimo yra be galo svarbu išmokti tinkamu laiku sustoti, ilsėtis.
Dainininkė Monika Liu pasakoja, kad nemokant atpažinti perdegimo signalų, neretai ir taip nemalonius jausmus pradeda lydėti graužatis. Monika pastebi, kad perdegimą lydi perdėtas maksimalizmas, kuomet kiekvieną pasiekimą lydi uždėta didžiulė našta ant pečių:
„Gavus stipendiją ir pradėjus mokytis Bostone, visi sakė, kad turėsiu grįžti su „Grammy“ apdovanojimu, kas yra visiška nesąmonė, nerealu. Pasimokius ten, išvykau mokytis į Londoną, kuriame yra didžiulė šou pasaulio meka. Ten pakliuvau į aplinką, kurioje buvau visą laiką tarp geresnių. Tada visą laiką konkuravau, save sumažinau ir pastoviai spaudžiau.
Londone man pradėjo reikštis neracionalus perfekcionizmas, kuomet gyvenau ne dabartinėje erdvėje, o siekiamybėje, kuri neapčiuopiama, neaiški. Galiausiai man stipriai pašlijo sveikata. Fizinis kūnas padiktavo, kad kažkas yra negerai. Man kažkas yra pasakojęs, kad kiekvienas žmogus turi savo silpną vietą, kuri nuovargyje pradeda lūžti. Taip sužinojau, kad turiu Tureto sindromą, kuris pasireiškia skirtingais etapais.“
Atstovaudama Lietuvai „Eurovizijoje“, Monika taip pat pajautė, kad kūnas pradeda siųsti signalus, jog senka energijos resursai ir kūnas siunčia ženklus, jog reikia sustoti, pailsėti.
„Eurovizijoje“ buvo nemažas spaudimas. Scenoje turi būti fainas, energingas, spindėti, tačiau kartais jautiesi šūdinai ir nelabai spindėsi. Tačiau spaudi save ir trumpam laikui kūnas ima mobilizuotis. Paskutinę „Eurovizijos“ savaitę man nebereikėjo nei valgyti, nei miegoti, buvau laiminga, kadangi mano kūnas išskyrė per daug adrenalino.
Finalo dieną atsistojau po šaltu dušu ir nieko nejaučiau, tačiau tą savaitę buvau pati laimingiausia. Vėliau gydytoja pasakė, kad mano antinksčiams „šakės“. Po truputį sveikata grįžo su specialistų, gydytojų, psichiatro, terapeuto pagalba. Mes visi turime skirtingus režimus, tikslus, todėl kelionė į save užtrunka. Dabar esu pasirinkusi kelią, kuris man yra teisingesnis“, – sako atlikėja.
Anot Monikos, geriausiai susitvarkyti su perdegimu jai padeda terapeutė, kuriai ji patiki visus savo emocinius ir fizinius sunkumus:
„Mano terapeutė yra geriausias žmogus, kadangi nenoriu apkrauti antrosios pusės, jeigu tokią tuo metu turiu, tėvų, draugų, kurių ir taip sumažėja per tą persidirbimą.“
Priverstini ženklai sustoti
Panašiai kalba ir plaukikė Rūta Meilutytė, kuri pasakoja, jog pirmą kartą nuo perdegimo ją sustabdė išorės atsiųstas ženklas. Nukritusi nuo dviračio sportininkė susilaužė ranką:
„Tuo metu nepriėmiau to kaip ženklo, tačiau tada man be galo reikėjo sustoti, nieko nedaryti. Prisimenu, kad iki olimpiados buvo likę dešimt mėnesių, kiek pavyko pailsėti, tiek pailsėjau, tačiau antra rankos operacija buvo atlikta dviem mėnesiais anksčiau nei reikėjo, kad tik spėčiau nuvykti į olimpiadą.“
Sportininkė pripažįsta, kad prieš paskelbdama, jog 2019 metais nutraukia karjerą, ji jautė visus įmanomus perdegimo simptomus, tačiau nenorėjo jų matyti, girdėti, ignoravo juos. Nuo pat paauglystės Rūta turėjo suplanuotą grafiką: plaukimai, treniruotės, sezonas, olimpiada, varžybos.
„Jau 2016 metais jaučiausi ganėtinai išsekusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Mano kūnas nebegalėjo pakelti krūvio, prašėsi poilsio, tačiau tarsi negalėjau sustoti. <...> Dažnai girdime tai, kad „miegas tik silpniems“, „nepasiduoda tik stipriausi“, nors sporte labai garsiai kalbame apie tai, kad miegas yra būtinas“, – teigia Rūta.
Neseniai į sporto pasaulį sugrįžusi Rūta taip pat priduria, kad tuo metu buvo be galo baisu pasakyti, kad norisi sustoti, pailsėti, kadangi viską lydėjo kontraktai, olimpiada, reklamos:
„Per visą šį triukšmą labai sunkiai girdėjau save. Iš vienos pusės galvojau, kad tai yra „mano“, noriu įkvėpti žmones, vykti į olimpiadą, tačiau iš kitos pusės – galbūt taip nesijaučiu, tad buvo sudėtinga šalia viso to išgirsti ir save. Nenorėjau vykti, tačiau vis tiek plaukiau.
Galiausiai, po rankos lūžio ir reabilitacijos, pasiėmiau po daug metų pusmetį atostogų ir man atrodė, kad to nepakako, sąmoningai nesuvokiau, kad buvau perdegusi. Po atostogų ir vėl grįžau į sportą, vilkosi visa uodega kitų dalykų, kuriuos turėjau išspręsti: psichologinės problemos, valgymo sutrikimai bei kitų lūkesčių patenkinimas.
Buvimas maloniu žmogumi labai vargino, kadangi visąlaik jautėsi, lyg turėčiau palaikyti įvaizdį, kad esu pavyzdys, negaliu atsakyti kitiems ne. Dabar mokausi sveiko egoizmo, nebijoti užgauti suaugusiųjų jausmų, kas padeda išlaikyti savo energiją savyje ir jos neištaškyti.“
Būtent nemokėjimas nubrėžti ribų sukėlė pasaulio ir Europos čempionei stiprų perdegimą. Vos tik išvykus treniruotis į Ameriką ir ruoštis praėjusiais metais Tokijuje vykusiai olimpiadai, Rūta jautė, kaip jos kūnas sakė „ne“.
„Buvo be galo baisu pagalvoti apie tai, kaip būdama vos tik 22-ejų ir nepasiekusi savo piko, išeinu ir baigiu karjerą. Tuo metu visi žmonės kaip tik drąsino, sakė nepasiduoti, kad tai yra tik momentas, kuris padarys mane stipresne, kas bus, jeigu mesiu sportą, ką išvis veiksiu.
Nustojau treniruotis ir galvojau, ką reikės daryti, kadangi aplinkui buvo ir plaukimo federacijos spaudimas, įsipareigojimai. Taip nutiko, kad iš išorės ir vėl buvo nuspręsta, jog turiu išeiti – praleidau dopingo patikrą ir taip išėjo, kad gavau dviejų metų suspendavimą.
Žinoma, dabar tai skamba negražiai ir gali kilti įvairiausių įtarimų, tačiau aš tokių dalykų nedarau. Taip įvyko, kad praleidusi patikrą gavau laišką, kuriame rašoma: „Sveiki, jums gresia dviejų metų suspendavimas.“ Prisimenu, kad labai apsidžiaugiau, atrodė, kad nuo krūtinės nukrito didžiulis akmuo“, – pasakoja R. Meilutytė.
Rūta taip pat priduria, kad prireikė metų laiko terapijos, kol suprato, jog sėdėti ir nieko neveikti yra gerai: „Poilsis nėra tada, kai guli ant sofos ir jautiesi kaltas. Poilsis yra tuomet, kai guli sau ramia širdimi ir iš tikro leidi sau nieko neveikti.
Reikia laiko sau leisti tai išmokti, kadangi buvau visiškai perdegusi. Būdavo taip, kad susitinku su žmonėmis ir jaučiu, kad visai nekalbu, nes neturiu net energijos papasakoti, atrodo, kad nieko pas mane nevyksta. Būtent todėl reikia sustoti, savimi pasirūpinti.“
Perdegimas – kas tai?
Anot „Jaunimo linijos“ psichologo M. Krikščiūno, perdegimas neretai daugumai asocijuojasi su pervargimu. Tačiau pervargimas yra tik viena perdegimo sudedamoji dalis:
„Moksliškai trys komponentai apibrėžia perdegimą – pervargimas, nenoras nieko daryti ir sunkumas susikaupti, kuomet atrodo, kad niekas neberūpi. Dar vienas komponentas yra produktyvumo kritimas, kuomet tai, ką galėdavome padaryti per 5 minutes, padarome per 20, savaitę ar net mėnesį.
Taip pat perdegimas pasireiškia ir cinizmu, abejingumu, atsitraukimu nuo visko, kas buvo svarbu. Dažniausiai perdegimas apibrėžia profesinę, darbinę pusę.“
Psichologas pastebi, kad perdegimo simptomai pasireiškia keliuose lygiuose. Fizine prasme perdegimas dažniausiai pasireiškia nuovargiu, išsekimu, o emocine – negebėjimu susikaupti, abejingumu, empatijos trūkumu, padidėjusiu susierzinimu.
„Perdegimas, kaip apibrėžimas, iš oficialiosios pusės susiduria su profesiniu gyvenimu, darbu, kadangi tai yra pagrindinė gyvenimo veikla. Pastebėjus minėtus simptomus, kriterijus, perdegimą yra nesunku atpažinti ir kitose gyvenimo srityse, nes jis gali pasireikšti visose jose. Tačiau nustatyti perdegimą iš mokslinės pusės būtų labai sudėtinga“, – teigia Mykolas Kriščiūnas.
Šiuo metu perdegimo fenomenas, pasak psichologo, yra pastebimas jaunų žmonių tarpe, todėl perdegimo frazė yra vis dažniau girdima viešumoje:
„Pati frazė yra ganėtinai paprastai suprantama. Kuomet žmogus pasako, kad perdegė, suprantame, kad jam nėra gerai. Šių dienų kontekste perdegimas kaip visuomeninis, kultūrinis fenomenas yra padažnėjęs, tad kaip fenomenas, diagnozė jis yra gana aiškus.“
Skaitmeninės rinkodaros specialistė Ieva Mickevičiūtė pastebi, kad dažniausiai perdega tie žmonės, kurie yra be galo aktyvūs, nori būti patys geriausi, efektyviausi. Su perdegimu moteris susidūrė darbinėje veikloje, kurioje nejausdama ribų iššvaistė savo vidinę energiją ir nebejautė, kad per visus darbus pradėjo nebesirūpinti savimi.
„Nejutau jokių fizinių simptomų. Kad esu perdegusi, man pasakė psichoterapeutė ir aš tuo nepatikėjau. <...> Kiekvienas žmogus gali pasigauti perdegimą, todėl nesuprantu, kaip galėjau nepastebėti jokių fizinių požymių. Vien todėl, kad dirbau dėl karjeros ir siekiau būti specialiste, pradirbau savo draugus“, – sako Ieva.
Būdami perfekcionistais nepastebime, kad tobulame tikslų siekime yra taip jau užprogramuota, kad anksčiau ar vėliau gali ištikti perdegimas.
„Gentys“ įkūrėjas, psichologas ir ilgametis „Jaunimo linijos“ savanoris Antanas Grižas pasakoja, kad dažniausiai perdega ne tik darboholikai, tačiau ir tie, kurie visais įmanomais būdais stengiasi ir nori būti geri kitiems:
„Kalbėjimas, saviraiška, prasmė ir savanaudiškumas, sveikas egoizmas padeda sumažinti perdegimą. Yra vienas geras terminas – asertyvumas (tvirtabūdiškumas), kuris yra viduriukas tarp agresyvumo ir pasyvumo.
Pasyvumas yra buvimas aplinkoje, kuri leidžia kitiems peržengti mūsų ribas, sukelia perdegimą, todėl reikia sveiko egoizmo, agresyvumo, kuris priverstų išlipti iš pasyvumo. Asertyvumas yra aukso viduriukas savo poreikiams. Tai yra kelrodė žvaigždė, kurios reikia ieškoti.“
