Nors būta labai atsargių prognozių, aštrios kritikos ir fondų pinigų vasarinio “atostogavimo” bankuose, pensijų reformos strategai šiemet gali pasidžiaugti sėkminga antrojo reformos etapo baigtimi.
Reformuojamos pensijų sistemos antrojoje - privataus kaupimo - pakopoje jau dalyvauja beveik pusė (48 proc.) dirbančių Lietuvos žmonių, mokančių įmokas “Sodrai”, veikia dvylika konkuruojančių bei Lietuvoje žinomų pensijų produktų teikėjų ir beveik visi jie gyventojų lėšas investuoja pelningai, o nuo šiol visi norintieji jau gali pasirinkti ir privatų savanoriškąjį kaupimą.
Taigi reforma vyksta ir vyksta sėkmingai - gali ploti rankomis jos sumanytojai, vykdytojai ir visi dalyvaujantieji. Mes taip įpratę prie žlungančių ir nevykdomų reformų, kad bet kokie pasiekimai šioje srityje mums atrodo verti pagyrų. Didelėmis akimis stebim šį išradimą lyg garinį garvežį, kuris, tvirtai įspraustas į bėgius, juda pūškuodamas pirmyn ir nevirsta. Tačiau ar paveš garinis garvežys visą jam skirtą krovinį? Ir ar ilgai mes norėsime važinėti gariniu traukinuku ir siaurais bėgiais? Ar ilgai džiaugsimės mažais pasiekimais užsimerkdami prieš nemažesnius trūkumus, dėl kurių ilgainiui reforma vėl taps neefektyvi ir nebespėjanti su laiku?
Gausus dalyvavimas pirmuosiuose reformos etapuose rodo, kad žmonės nebėra linkę nuolankiai laukti pensijos ir paskutinius savo dešimtmečius gyventi už trečdalį vidutinio darbo užmokesčio. Dalyvavimo rodikliai rodo, kad daugumai Lietuvos gyventojų yra aišku, kad tradicinė pinigų perskirstymo sistema nėra nei labai veiksni, nei labai daug žadanti mūsų senstančiai visuomenei.
O reformos priešininkų kadaise minėti tradicinės perskirstymo sistemos privalumai - pirma, mažas rizikos laipsnis ir, antra, paprastumas bei lengvas apibūdinimas arba pavaizdavimas schemose - pirmu atveju pasirodė nepagrįsti (demografiniai duomenys ir skaičiavimai rodo, kad daugiau rizikuojama nesiimant jokių priemonių), o antru - mažų mažiausiai neteisingi.
Sėkmingi pirmieji etapai šiek tiek pritildė aistringus reformos priešininkus. Tačiau rimčiausios kliūtys efektyviam reformos plėtojimuisi išliko - tai stabdžiai ir apribojimai, įtvirtinti įstatymuose. Pensijų fondams efektyviau veikti trukdo apribojimai investicijoms į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (angl. OECD) nepriklausančias šalis, taip pat procesus ilgai stabdė (šiuo metu šalinami) draudimai investuoti į fondus, kurie investuoja į išvestinius vertybinius popierius. Reformai pagalius į ratus kiša ir reklamos ribojimai, reikalavimai pensijų fondų valdytojams kiekvieną žodį privalomai suderinti su priežiūros institucijomis.
Šiais metais sulaukta dar vienos “pataisos”: nuo šiol gyventojai, jau sudarę pensijų kaupimo sutartis, per nustatytą terminą gali apsispręsti sutartis su pensijų fondų valdytojais nutraukti ir grįžti prie tradicinio kaupimo “Sodroje”. Tokie bandymai spręsti vienkartinius darbdavių spaudimo ar neapgalvoto sutarties pasirašymo atvejus neigiamai veikia visą sistemos eigą, įneša į ją sumaišties, didina jos kaštus ir griauna dalyvaujančiųjų pasitikėjimą. O mes, besidžiaugdami neblogais reformos pradžios rodikliais, rizikuojame užmerkti akis prieš tikrai rimtus jos trūkumus, kurie netruks atsiliepti reformos eigai.
Vis dėlto pagrindinis reformos trūkumas yra per maži jos mastai: dabartinė reformos struktūra su esamais įmokų dydžiais nesudaro galimybių reikiamam pensijų augimui ateityje (specialistų skaičiavimais, dabartinė 2,5 proc. įmoka yra mažiausia efektyvi įmoka tokioje struktūroje), jos administracinės išlaidos palyginti labai didelės. Tačiau ir tarp sutinkančiųjų, kad reformą reikia plėsti, vyrauja prieštaringos nuomonės, kokiais būdais tai turėtų būti daroma.
Visai neseniai pasigirdo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko siūlymas (Lietuvoje apie jį diskutuota ir anksčiau) reformą tobulinti įvedant privalomąjį privatų kaupimą. Tačiau siūlantieji tokį būdą iškreipia pagrindinius reformos tikslus, kurie visų pirma yra socialiniai. Savanoriškasis kaupimas skatina socialinę motyvaciją, skatina priimti savarankiškus ekonominius sprendimus, taigi yra svarbus žmonių požiūrio į socialinę rūpybą prasme. Įvedus kaupimo prievolę sumažėtų žmogaus motyvacija imtis atitinkamų žingsnių savo senatvei aprūpinti - o juk tai vienas iš kertinių reformos akmenų. Dauguma vėlgi būtų linkę visą atsakomybę palikti valstybei. Ir valstybė tą atsakomybę turėtų prisiimti. Reikalaudama privalomojo kaupimo, ji turėtų suteikti ir garantijas. O mes tokiu būdu savo žilą galvą vėl patikėtume dėdėms bei tetoms ministerijose ir Seimo kuluaruose, vėl lauktume jų reguliavimo ir geros nuotaikos bandant suteikt tas garantijas, patys už jas mokėdami.
Svarbiausia, kad taip ir vėl būtų sėkmingai žlugdoma mūsų pačių, laisvų savarankiškų individų, atsakingų už savo ateitį ir sugebančių ja pasirūpinti, motyvacija ta ateitimi rūpintis. Negana to, mes valstybei į rankas įduotume ir dar vieną kozirį: suteikdama garantijas ir prisiimdama atsakomybę, ji taip pat įgytų daugiau laisvės nustatyti sąlygas. Kita vertus, kaip žmogaus aprūpinimo senatvėje užtikrintoja, valstybė galėtų ir toliau demonstruoti savo rūpinimąsi žmonėmis ir tapti dar “geresnė”.
Nors privalomojo kaupimo šalininkai ir teisūs sakydami, kad dar aktyvesnis (ar juo labiau privalomas) dalyvavimas iš tiesų duotų šiokį tokį impulsą ekonomikai, o gražus makroekonominis paveikslas ne tik papuoštų statistines rodykles, bet ir teigiamai atsilieptų žmonėms, vis dėlto reforma pirmiausia reikalinga ne ekonomikai skatinti, o pasiekti, kad žmonės senatvėje būtų finansiškai saugūs. Todėl pirmiausia ir reikia žiūrėti į tai, kas ir kaip paveiks žmogų, o ne kokius skaičius galime pakelti, išplėsti ir išdidžiai parodyti.
Tai padaryti galima (o rūpinantis ilgalaike perspektyva, netgi būtina) ne plečiant reformos apimtis, o jas gilinant, ne įvedant privalomąjį privatų kaupimą, o keliant asmeninių įmokų tarifą. Taip būtų kuriama palanki terpė reikiamam pensijų augimui ateityje, tai keltų žmonių motyvaciją, iš dalies sumažintų administracines išlaidas.
Ekonominių argumentų turėtojai taip pat neliktų it musę kandę, nes toks sprendimas ne tik duotų impulsą šalies ūkiui per dirbančių žmonių motyvaciją, bet ir taptų efektyvia priemone mažinant šešėlinės ekonomikos dalį šalyje. Nuogąstaujantieji, kad ateityje prie sistemos gali neprisijungti naujų dalyvių, taip pat turėtų suprasti, kad didesnis įmokų tarifas paskatintų žmones kaupti privačiai, nes jie matytų aiškią tokio sprendimo naudą. Taigi ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Ne tik kol jauni, stiprūs ir gražūs, bet ir senatvėje.
Monika Kačinskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė.
