„Aš manau, kad ateiti dirbti mokytoju yra gerai, kai tau jau virš 40. Tuomet ta išmintis jau yra tau įlašėjusi nori nenori. Juk mokytojas yra tas, kuris gali pasakyti taip, kad vaikai išgirstų. Tai nėra tik dalyko mokymas. Vaikai be mokytojo pilnai išsiverstų, jie puikiai naudojasi internetu, bet be asmenybių... Apie asmenybes mokykloje kalba neina.
Mokytojai, mano galva, per savo didelį užimtumą patys save įsivaro į kampą – jie nebespėja ir nebenori nieko kito, jie užsisuka rutinoje mokykla – namai. Kai susitinkame, visi šneka apie darbą ir mokyklą. O kur tavo asmenybė, tu neturi daugiau apie ką šnekėti daugiau? Ir tada jie sako, kad perdegė. Manau, kad kiekvienas mokytojas turėtų vieną dieną per savaitę dirbti visiškai kitą darbą, kad išvėdintų smegenis“, – kalbėjo daugiau kaip dešimt metų mokytoja dirbanti V. Lipskytė, vedanti seminarus mokytojams po visą Lietuvą ir matanti bendrą mokyklų situaciją.
Pašnekovė mano, kad mokykloje persitempia tie mokytojai, kurie yra perfekcionistai, viską norintys padaryti tobulai. „Aš apskritai nesuprantu, kodėl mes draskomės, plėšomės ir pamirštame būti laimingais“, – sakė mokytoja.
Trūksta kūrybiškumo
V. Lipskytė skuba pridurti, kad nėra viskas toje mokykloje taip blogai – yra puikių, savo darbą mylinčių ir kūrybingai į jį žvelgiančių mokyčių.
„Yra fantastiškų mokytojų, kurie geba kaskart kūrybiškai į savo darbą pažiūrėti, kurie eina laisvi, aukštai iškėlę galvas, atviromis akimis, kurie gerbia save ir kitus, yra orūs.
Aš manau, kad mokytojas turi būti šiek tiek kvaištelėjęs, kad kūrybingai žiūrėtų į darbą, save, kitą žmogų. Kiti man sako – bepigu man kalbėti apie kūrybiškumą, kai esu teatro mokytoja, tačiau yra ir matematikos mokytojų, kurie savo darbą pateikia su poezija. Kūrybingumo reikia visur, ir jo labai trūksta – tiek mokykloje, tiek visur kitur gyvenime“, – kalbėjo mokytoja.
Didelis tempas
V. Lipskytė sako, kad ją taip pat piktina tai, kad vadovėliai mokyklose keičiami labai dažnai. Tai, pasak jos, yra tikras biznis.
„ Vadovėlis turėtų būti mokymo pagrindas, o kodėl jis keičiamas kas metus? Tai man yra toks išlaidavimas. Manau, kad čia yra pats geriausias biznis. Taip pat ir su pratybomis – viskas skirta tik tam, kad kuo daugiau padarytume“, – kalba mokytoja.
Pašnekovės teigimu, mokykloje vyrauja pasiutiškai didelis tempas. Tokiu atveju moksleiviai „prašoka“ daug temų, tačiau atsimena nedaug.
„Mokykloje, kaip ir gyvenime, nėra to stabtelėjimo ir pajutimo to, ką tu mokaisi, nėra to paskanavimo visais pojūčiais. Švietimo sistema yra uždaras užburtas ratas. Čia reiktų keisti viską: programos yra per sudėtingos ir perpildytos. Vaikai pervargę, mokytojai – taip pat. Jiems gegužės mėnesį jau viskas „vienodai šviečia“.
Reikėtų daryti viską paprasčiau. Mokykliniai metai turėtų būti skirti kūrybingos, tvirtos, asmenybės formavimui. Programa, mokomieji dalykai, tas pats mokytojas turėtų informaciją moksleiviams ne grūsti į galvą, bet formuoti asmenybę. Vėliau jau ta asmenybė pati atsirinks gyvenime ir gilinsis ten, kur jai reikia“, – sakė V. Lipskytė.
Per daug dėmesio pažymiams
V. Lipskytės nuomone, mokykloje per daug dėmesio skiriama pažymiams ir per mažai sąmoningam mokymui, kuriam net nebelieka laiko.
„Kai šneku su kolegomis, susidaro toks įspūdis, kad programos yra perkištos kasdien naujomis temomis, o pasui dar mokytojams aiškinama apie mąstymo ugdymą, refleksijos naudą. Kada tai padaryti, jei mokiniai nespėja išeiti temos, kuri reikalinga pagal programą?
Suomiai ir sakė: arba ruoši vaiką egzaminui, arba ugdai asmenybę. Mūsų mokyklose viskas yra dėl pažymio. Vaikas juk – ne pažymys, o čia jis apsprendžia, kaip tą vaiką vertina: va, anas šaunuolis, nes dešimtukais baigė mokyklą. Kodėl niekas nepasidomėjo, kaip tam dešimtukininkui sekasi po to gyvenime ir kas laimingesnis po dešimties metų – ar tas, kur baigė dešimtukais, ar tas, kur vidutiniškai? Tai, kad vaikas mokosi dešimtukais, dar nepasako visko apie jį“, – teigia mokytoja.
Ji nurodo, kad Suomijoje yra sąmoningas mokymasis, o mūsų visuomenėje sąmoningumo, V. Lipskytės teigimu, beveik nėra. „Kietas yra tas, kas moka apsukti valstybę, o sąmoningumo, veiklos dėl tobulėjimo pas mus beveik nėra.“
Baisieji egzaminai
Egzaminai, mokytojus teigimu, turi būti skirti tam, kad žmogus suvoktų, kaip jis įsisavino mokyklos kursą, o ne priversti dvyliktokus balti iš baimės nuo rugsėjo pirmųjų dienų.
„Dabar egzaminas yra spaudimas kuo aukštesniu balu išlaikyti egzaminą. Dvyliktokai perbalę vaikšto jau rugsėjo mėnesį. Reikia suvokti, kad gyvenimas tęsiasi ir po to, kai tu neišlaikysi egzamino.
Tą tradiciją, kad baigus mokyklą turi stoti į universitetą, aš vadinčiau negebėjimu rinktis. Aš sakau, jei tikrai nežinai, kur stoti – nestok. Padaryk pertrauką ir susivok, ko tu iš tikro nori“, – kalbėjo mokytoja.
Paklusnumo dvasia
V. Lipskytė sako, kad mokykloje tikrai yra ir pozityvių dalykų: yra šaunių, kūrybingų ir originalių vaikų, tačiau tą kūrybingumą, kalba mokytoja, reikia kurstyti, o ne gesinti.
„Problemos šaknys gali slypėti ten, kad mes buvome ugdomi paklusnumo dvasioje, tai ir dabar vis dar norima, kad vaikai būtų paklusnūs, o paklusnumo dvasia niekaip nedera su kūrybinga asmenybe. Jeigu pažymys yra karalius, tada tik paklusnumo ir gali laukti“, – kalba mokytoja.
Pašnekovė sako, kad ji pati į šią sistemą atėjo dėl to, kad turi, ką pasakyti, ir jai malonu, kai vaikai ją išgirsta.
„Iš mokyklos išeisiu, kai pravėrus vartus nebesišypsosiu. Aš pamačiusi vaikus šypsausi, ir jie šypsosi. Aišku, kiti sako, kad man bepigu šypsotis, nes aš mokykloje būnu tik kelias dienas per savaitę. O kas trukdo ir kitam taip elgtis? Susikurk gyvenimą pats. Kartais išgirstu iš mokytojų: ką aš daugiau darysiu be mokytojavimo? Aš visus mokytojus kas septynerius metus išleisčiau kūrybinėms atostogoms be teisės dirbti mokykloje.
Tam, kad pamatytum, kas vyksta tavo veikloje, turi nuo jos atsitraukti. Kol tu bėgi, negali uostyti gėlių ir matyti paukščių. Nė vienas išminčiumi netapo bėgant maratoną. Išminčius sėdi po medžiu ir mąsto. Žmogus turi turėti prabangą atsisėsti po medžiu ir pamąstyti“, – sako V. Lispkytė.
Pati mokytoja sako esanti tiek mokykloje, tiek gyvenime laiminga. Jai gražu, kai jos auklėtiniai jos klausosi ir ją supranta. Ją džiugina jų šypsenos, ir ji pati šypsosi. Vida džiaugiasi, kad kūrybiškumas ir laisvė mokykloje iš jos nedingo.
