Lina ABROMAVIČIENĖ
Šiemet Didždvario gimnazija Mokslo ir žinių šventę švęs rugsėjo 2 dieną, tačiau moksleiviai jau dabar nekantrauja ir varsto mokyklos duris, nes nori tinkamai pasiruošti. Juk kasmet iškilminga mokslo metų pradžia šios gimnazijos moksleiviams tampa išbandymu – jie patys ruošia kalbas ir rūpinasi, kad tai būtų tikra šventė.
Apie Rugsėjo 1-osios šventes ir pasakoja Didždvario gimnazijos Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Daiva Trijonienė.
- Su kuo jums asocijuojasi Rugsėjo 1-oji?
- Su kardeliais, kuriuos moksleiviai kaip pagarbos ženklą neša savo mokytojams. Neseniai atkreipiau dėmesį į šias gėles ir pagalvojau, kad jie šiemet per anksti nužydės ir einant į mokyklą nebeteks jų atnešti.
Kai pati buvau moksleivė, labai norėjau eiti į mokyklą, visur aktyviai dalyvavau. Gal todėl, kad turėjau nuostabius mokytojus ir man mokykla visą laiką buvo namai, kuriuose ne tik tobulėjau, bet ir augau. Dabar viskas pasikeitė. Dabar mes, mokytojai, turime neatsilikti nuo informacinių technologijų ir koja kojon žengti su įvairiausiomis naujovėmis. Kartais tenka ir mokinių pasiklausti, jei ko patys nežinome. Tai natūralu, nes tos naujovės jau ne mūsų kartai priklauso. Tenka ir mokytojui būti atviresniam. Jei nežinai, ko klausia moksleivis, geriau pasakyti, jog pasidomėsiu, paskaitysiu.
- Ar tai vis dar šventė moksleiviams ir mokytojams?
- Man tai yra ypatinga šventė. Didždvario gimnaziją baigė mano dukros. Visą laiką atsimenu su jauduliu tuos mažučius pirmokėlius. Dabar mūsų gimnazija neturi pirmokų, tačiau turi gimnazistus pirmokus – devintokus, kurie ateina jau gana suaugę. Šiuolaikinis jaunimas labai šaunus. Nė apie vieną negaliu pasakyti, kad jis yra blogas. Kiekvienas vaikas savaip nuostabus, nepakartojamas.
Dabartinis jaunimas labai drąsus ir atviras. Atviri žmonės nebijo emocijų ir jas rodo aplinkiniams. Jei šiandien jaunuolis pyksta, tai jis pyksta, jei gerai jaučiasi, tai gerai, jei įsimylėjo – tai įsimylėjo... Manau, kad pats geriausias jaunimo bruožas tas, kad visas problemas aiškinasi čia ir dabar. Tačiau tenka prakalbinti ir tuos, kurie yra uždaresni.
Pernai per šimtadienį vienas abiturientas pasakė, kad Didždvaris nėra pastatas. Didždvaris – tai gyva būtybė, su kuria kartu augama, tobulėjama ir kur visada norisi sugrįžti. Šie žodžiai – tai pats didžiausias mūsų gimnazijos puikaus darbo rezultato įrodymas.
- O kaip pasitinkate savo pirmokus?
Kasmet organizuojame moksleivių stovyklą. Kruopščiai ruošiamės ne tik iškilmingai mokslo metų šventei, bet ir šiai stovyklai. Ir šiemet tuoj po po šventės išvyksime dviems dienoms į stovyklą, kurioje mūsų pirmokai-devintokai susipažins su bendraamžiais.
Ši stovykla svarbi tuo, kad joje naujiems moksleiviams vadovauja vyresni moksleiviai, o ne mokytojai. Stengiamės, kad mūsų moksleiviai būtų geru pavydžiu ką tik atėjusiems į mūsų gimnaziją. Dažnai devintokai baiminasi, kaip juos priims mokykloje bendraklasiai, todėl stovykla jiems tampa vartais į mokyklos bendruomenę.
- Ar keičiasi mokslo metų pradžios tradicijos?
- Užsieniečiai stebisi, kad Lietuvoje vis dar gyva tradicija Rugsėjo 1-ąją nešti gėles savo mokytojui. Tai labai gražu. Juk labai gabių mokinių, kuriems galbūt mokytojas net nereikalingas, yra vos 4-5 procentai, o visiems kitiems reikalinga mokytojo pagalba siekiant žinių. Tad gėlės žiedas yra kaip padėkos savo mokytojui ženklas. Kartais mokytojo reikia ne tik dėl žinių, bet ir dėl socialinių įgūdžių. Jei jaunas žmogus nemokės bendrauti, neturės socialinių įgūdžių ir nemokės prisistatyti visuomenei, jam bus labai sunku pritapti gyvenime. O visus šiuos įgūdžius mes stengiamės įskiepyti dar besimokant gimnazijoje.
Dar apie tradicijas – kasmet mokslo metų pradžios proga mūsų gimnazijoje skamba „Labas rytas, Didždvari“. O šiemet švęsime 115 metų sukaktį, todėl kol naujiems mokiniams kartu su iškilmingu vėliavos pakėlimu skambės „Labas rytas, Didždvari“, mes žygiuosime pėsčiųjų bulvaru į „Saulės“ koncertų salę. Manome, kad kai kartu visi susėdame, tada labiau stengiamės išgirsti vieni kitus. Tai kuria šventišką aurą. Kaip ir kasmet, čia didžiausią dėmesį skiriame abiturientams ir pirmai gimnazistų klasei, nors svarbūs visi.
Abiturientams kasmet iššūkiu tampa mokslo metų pradžios kalba, nes tai, ką sukuria moksleiviai, turi ypatingą galią. Išsakytos mintys parodo dvyliktokų pasirengimą, nes ruošdami kalbą jie labai daug diskutuoja, renka tinkamiausią kalbėtoją. Kalbėti scenoje – prestižo reikalas. Kiekvienam drąsiam jaunam žmogui svarbu parodyti save, todėl dėl galimybės tarti žodį moksleiviai net konkuruoja. Mes pritariame sveikai konkurencijai – svarbu, kad žmonės nebijotų drąsiai reikšti savo mintis. Sulaukiame atgarsių, kad baigę gimnaziją mūsų moksleiviai taip pat stengiasi atvirai reikšti savo mintis, drąsiai klausti dėstytojų universitete.
- Po atostogų daugeliui sunku pradėti dirbti, o kaip moksleiviams sekasi sugrįžti prie knygų?
- Mūsų moksleiviai gana suaugę, tad moka planuoti savo laiką. Iš karto kontrolinių nebus, tačiau palengva turės pradėti kaupti žinias. Reikės priprasti ir vėl anksti keltis. Mūsų gimnazijoje kiekviena klasė turi po kuratorių, kuris kasdien sužiūri, ar visi moksleiviai susirinko. Jei kurio nėra, iš karto skambina, domisi. Mūsų sėkmės garantas – viskas yra sprendžiama čia ir dabar. Kuratorius – tai tarpininkas, kuris bendrauja su mokyklos administracija, socialine darbuotoja ir mokytojais, taip pat sprendžia vaikų problemas.
- Ar jūsų moksleiviai mokslo metų proga pasipuoš uniformomis?
- Po vasaros į gimnaziją sugrįš 695 moksleiviai, iš kurių – net 160 abiturientų. Ir visi nusprendėme, kad mums reikia uniformos kaip gimnazijos veido, geros kultūros pavyzdžio, nes mūsų moksleiviai daug kur važiuoja, daug kur dalyvauja. Tad dabar uniformas siuvasi ne tik gimnazistai, bet ir gimnazijos direktorius, ir aš. Manau, kad tai mus visus dar labiau suartins.
